Didžiuojuosi kiekvienu žingsniu žengtu link meilės sau

body positive, meilė sau, dydis nesvarbu

Labas vakaras.

Ilgai galvoje sukosi rašyti ar ne.

Mano kelias į savęs, savo kūno pripažinimą, kad esu tokia, kokia esu, vyksta be proto seniai. Klumpu, kylu, vėl klumpu, bet iš visų jėgų stengiuosi susidraugauti su savimi. Tiesa, šiais stereotipų ir lieso kūno kulto laikais, ta kova be proto sunki, išsunkianti ir kartais atrodo tokia beviltiška.

Augau šeimoje, kurioje maistas buvo tikrai ne toks, kad vien daržovės ir visi kiti sveikos mitybos elementai. Tai buvo normalios tradicinės šeimos maistas. Nebuvau stora, bet ir ne sliekutis. Tačiau visada jaučiau tą tokį spaudimą, kad reikia žinoti, kaip atrodai, kad reikia atitikti standartus. Augant pradėjau nekęsti savo kūno, pavydėti draugėms, kurios lieknutės ir valgė be problemų bandeles, ledus ar tai, ką sau jau ribojau. Dieve, o juk tada aš tikrai buvau tik paauglė. O jau turėjau įvarytus kompleksus. Su kiekvienais metais, su kiekvienu gyvenimo laikotarpiu tie kompleksai tik augo ir bujojo.

Po pirmagimio prasidėjo mano tikrasis pragaras. Nėštumo metu laikraščių ir televizijos priburtos iliuzijos apie rožinę mamystę dužo ir skilo su lig kiekviena diena. Neramus mažylis, nemylimas žmogus šalia, pati nebežinanti, kaip gyventi su tuo gyvenimu, kuriam visiškai nebuvau pasiruošusi.

Aš radau puikią išeitį – maistą. Naktis, daug maisto, knyga ir, vualia, laisvai gali nemiegoti, kad ir 7dienas iš eilės. Vėliau lūžti kokioms 4val. ir vėl 7 dienas iš eilės tas pats. Galite net ir nesakyti, koks tai yra nesveikas ir beprotiškas pasimetusio bei palūžusio žmogaus sumanymas.

Lygiai po kelių mėnesių svarstyklės parodė naktinės meilės maistui rezultatus. Nuo 76 kg iki 100 kg. Neviltis, savęs nekentimas, priverstinis badas ir vėl maisto kišimas į save. Pasaulis nusidažė juodai. Juodi rūbai, apie jokius moteriškus malonumus sau net girdėti nenorėjau. Tuštuma ir savęs niekinimas. Su kaupu priėmiau vyro ir jo artimųjų replikas: storulė, kiaulė, baidyklė, džiaukis, kad esu su tavimi, nes, kam tu tokia būsi reikalinga?
Maksimumas 124 kg. Dieta ir svoris sumažėjo iki 117 kg., 110 kg., 93 kg. Vėl paleistos vadžios ir sugrįžtu prie 111 kg. Tapau tikra dietų ir visokių savaitinių sportų ekspertė.

Po 6 metų pasibeldė antras mažylis. Su juo tarsi atėjo kažkoks naujas kvėpavimas. Sunkios ir katastrofiškos skyrybos cunamio bangos pajėgumu vėl sugražino meilę maistui. Jau ėdžiau nesustodama. Nekenčiau savęs, raudojau kaip vaikams reikia turėti tokią baisią, storą mamą ir ėdžiau, ėdžiau, ėdžiau.
Ir, kai jau dugnas ranka buvo pasiekiamas, atsirado šviesulys mano demoniškoje kovoje! Draugė, kuri laikui bėgant tapo kaip mama, kuri paskatino išbandyti bėgimą. Man? 107kg sveriančiai bėgti? Išjuoks, išsityčios, gal geriau nereikia.
Ir visgi 2015-ųjų pirmadienį 5val ryto, kad niekas nematytų, savo storą ir nemylimą užpakalį išnešiau į lauką. 1 kilometrą įveikiau su kokiais 4-5 sustojimais. Toks mažas, bet toks sukrečiantis tas pirmasis bėgimas. Buvo tai, ko man taip reikėjo. Kilometrai ilgėjo, sustojimų mažėjo. Bėgimo metu ir verkdavau, ir keikdavausi, ir planus susidėliodavau. Tai buvo mano kelio į meilę sau pradžių pradžia.

Dar didesne motyvacija kažką keisti tapo pirmasis oficialus 5 kilometrų bėgimas. Stora, be jokių specialių rūbų, toje margoje, lieknų ir sportiškų žmonių jūroje, jaučiausi ne vietoje, visiškai ne vietoje. Ir visgi aš tuos kilometrus išbėgau. Taip, girdėjau replikų: maišosi čia tokios, kam bėgti, jei nepasivelki? Bet man tai buvo mano stebuklas. Didžiulis, protu nesuvokiamas. Kirtusi finišo liniją verkiau kaip vaikas: išverkiau visą skausmą, bejėgiškumą, neviltį ir savo baisumą.


Mano kelyje į meilę sau atsirado manikiūrai, nuolatinis lankymasis kirpykloje. Džinsus ir beformius megztinius pradėjo keisti ryškios ir jaukios suknelės. Sportinę avalynę keitė bateliai. Atsirado tušas ir lūpų blizgesys.

Kažkam įprasti kasdieniai dalykai man tapo lyg maži stebuklai. Maiste taip pat vyko ir vyksta revoliucija. „Bele ką“ pakeitė maisto planavimas, galvojimas, ką dedu į save.
Sportas. Daug rūšių išbandžiau, bet bėgimas liko vienintele mano meile :). Man tai yra laisvė, mano esybė ir mano asmeninės kovos simbolis. Jau galiu laisvai išbėgti 5 km, su pertraukomis ir 10 km ar net šiek tiek daugiau :).

Niekada nesustoti, nepasiduoti padeda ir visas VIP draugų bėgikų būrys. Gera priklausyti išprotėjusių dėl bėgimo žmonių būryje, su jais augti, stiprėti ir nenuslysti nuo šio pagrindo.

Mano kova dėl meilės sau su aukštai iškelta galva, kad esu nereali tokia, kokia esu, vis dar vyksta ir, manau, vyks kurį laiką. Per daug metų praleista žlugdant ir nemylint savęs. Per daug atsiduota tam norui pritapti prie visuomenės norų ir jos lieknumo kulto. Bet aš  didžiuojuosi kiekvienu savo mažu žingsneliu einant link tos akimirkos, kada žiūrėdama į veidrodį galėsiu pasakyti: mergyte, visgi, kokia gražuolė tu esi! 🙂

E.

SHARE:


0 comments so far.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

ĮKVEPIANTYS VIDEO