Jaukinuosi save, kaip mažasis princas jaukinosi lapę

Mano istorija nėra kažkuo išskirtinė. Ji apie romaną, trunkantį visą gyvenimą. Bet ne tarp princo ir princesės. O tarp manęs ir mano kūno. Tai pasakojimas apie santykius, kurie savyje talpino daug destrukcijos, kėlė nerimą, priklausomybę ir gąsdino. Ir iš šių santykių niekaip negalėjau ištrūkti. „Kol mirtis mus išskirs“ – buvo pasakyta nebyliai vienas kitam man vos tik gimus.

Visada užėmiau daug vietos. Kiek save pamenu, buvau apkūnus vaikas, apkūni paauglė ir dabar esu apkūni suaugusi mergina. Ne tik tokia, kuri neatrodo kaip iš žurnalo viršelio, bet ir tikrai, nevyniojant žodžio į vatą, stora. Į save dabar sutalpinčiau dvi modeliais dirbančias merginas, o  man patinkančius drabužius pirkti galiu vos poroje parduotuvių. O ir mano šeimoje per didelis kūno svoris buvo dažnesnis negu akinių nešiojimas.

Mokykloje galiojo nerašytos taisyklės. Apibrėžtos raudonu markeriu ribos, koks gali būti. Ir aš į tas ribas netilpau. Elitinėje mokykloje, kur visi dėvėjome vienodas tamsiai mėlynas uniformas, visos kitos mergaitės buvo lieknos ir aš vienintelė balta varna. Žinoma, nereikia net stebėtis, kad vaikus tas kitoniškumas glumino. Norėjosi badyti pirštais, numesti kokį piktą žodį, kuris visada buvo susietas  su mano kūnu. Pamenu, kažkada penktoje klasėje valgykloje valgiau obuolį, o klasiokai juokėsi ir tarpusavyje komentavo „gal pagaliau ta suprato, ką jai reikia valgyti“. Patyčios toks keistas dalykas. Nereaguodavau. Apsimesdavau, kad negirdžiu arba išlikdavau labai rami. Bet mano jautrioje intravertiškoje sieloje visi tie žodžiai ir žvilgsniai paliko nepaprastai gilias žaizdas. Dar dabar galiu pirštais braukti per jų paliktus randus.

Visame augimo procese buvau labai užsisklendusi. Rami, nepastebima, rašanti eilėraščius į savo užrašų knygelę ir skaitanti romanus ligi vėlaus vakaro. Norėjau, kad manęs niekas nematytų. Eiti mokyklos koridoriumi buvo nelengva – vis atrodydavo, kad žiūri visi. Sunkėdavo kvėpavimas ir kartais reikėjo užsirakinti tualeto kabinoje, kad nusiraminčiau.

Tie žmonės man sakė, kad nesu nieko verta. Kad esu netikusi, pilka ir apgailėtina. Kad mano kūnas bjaurus ir turiu slėptis, nes vien savo buvimu erzinu kitus.
Ir aš tikėjau. Šventai tikėjau tais žodžiais, kuriuos girdėdavau. Pripratau save tildyti, niekada nekelti rankos, maldauti dangaus, kad manęs nekviestų prie lentos, per pertraukos stoviniuoti mergaičių grupėse prakaituojančiais delnais ir labai tikėtis, jog jos nepastebės, kad aš daug už jas visas prastesnė.

Žinoma, buvo ir bandymų išsivemti, ir neveiksmingos dietos, buvo mintys apie tai, kad neverta gyventi ir nagai nuolat draskantys odą.  Buvau labai jautri, labai išsigandusi ir uždariusi save į gilų urvą. Nepasitikėjau savimi ir jaučiau nenumaldomą dėkingumą visiems, kurie su manimi leisdavo laiką ar man šypsodavosi. Nesijaučiau to verta.

Nepamenu, kokia buvo tolimesnių  įvykių seka, bet mokyklą pabaigiau turėdama daug problemų. Sirgau depresija, nerimo sutrikimu, mane kankino baisūs psichosomatiniai skausmai, nuolatinis silpnumas ir nusilpęs imunitetas.
Kai pamačiau, jog įstojau studijuoti ten, kur norėjau, net nelabai pajėgiau džiaugtis, nes viskas atrodė kaip per miglą. Netikėjau, kad gali laukti kažkas gero, paniškai bijojau ir buvau praryta visos tos baimės ir skausmo, kuris mane supo.

Kaltinti galėjau tūkstantį dalykų, bet esu tikra, kad kūnas vaidino pakankamai rimtą vaidmenį šiame spektaklyje.

Išgyvenau ne vieną sielos revoliuciją. Spaudžiau mygtuką „stop“ ir viską pradėjau iš pradžių. Nuo to laiko labai daug kas pasikeitė. Tai nenutiko savaime, aš kovojau iki paskutinio prakaito lašo. Galbūt dabar geriu antidepresantus bei kas savaitę lankau psichoterapiją, bet jaučiuosi geriau. Mano kūnas nesumažėjo nei per centimetrą ir tuos pokyčius lėmė  visai kiti dalykai. Su laiku išaugi iš tikėjimo, kad šitie žmonės ir šitie žodžiai yra beprotiškai reikšmingi, patiri pasaulio platumą, didybę ir išmoksti, kuo labiau būti savimi.

Nesu ten, kur norėčiau būti. Neatrodau taip, kaip norėčiau idealiame pasaulyje atrodyti. Bet aš jaukinuosi save, kaip mažasis princas jaukinosi lapę.

Visada žiūrėjau į savo kūną kaip į priešą. Rodėsi, kad galėčiau absoliučiai viską, jei ne jis. Svajodavau, kad esu bekūnė siela, keliaujanti per senovinius miestus ir kalbėdama su tais, kurie klausosi.  Jau vos ne pirmame terapijos seanse supratau, kad mąstau labai dualistiškai ir suk8riu šizofrenišką vaizdą – jog esu AŠ ir yra mano kūnas. Dvi atskiros substancijos. Man kūnas buvo tarsi auglys, kurį norėjosi panaikinti, išrauti iš savęs, nes jis viską gadino.

Tik dabar mokausi suprasti, kad jis yra mano dalis. Tokia dalis, kuri nelinki man nieko blogo. Kad esu daug daugiau nei mano kūnas, bet ir jis esu aš.

Šiandien turiu stiprią nuomonę, jog grožis nėra kažkokios objektyvizuotos sąvokos. Į grožį sutalpinami visi dydžiai, visos spalvos, paviršiai, dažniai ir visos formos. Kad esu atsakinga už save ir niekas neturi teisės nuspręsti, kiek aš verta. Niekas negali išmatuoti kito asmens vertės. Esu tūkstančiai kontekstų, milijonai minčių ir esu nei vienam šimtu procentų nepažyni būtybė.
Dabar garsiai ir atvirai kalbu apie tai, ką jaučiu. Bent rašydama, kurdama, lieju save be jokios gėdos. Mokausi vis labiau įtikėti dalykais, kurie man atrodo teisingi.

Aišku, kad mūsų visuomenėje tai nėra lengva. Neslėpsiu, kad skauda, kai baruose vaikinai kalbina tik tavo liekną draugę. Ar, kai bijai eiti pas bet kokios srities gydytoją, nes ji vos pažvelgus į tave, pasako diagnozę, jog kaltas svoris. Ar tai būtų migrena, o kad ir skaudantis dantis. Iš ginekologės kabineto visada išeinu verkdama, nes ji nuolat kartoja, kad valgyčiau vien morkas. Lyg būčiau išlindusi iš gilaus urvo ir visai nesuvokianti, kas yra sportas ar reguliari mityba, ji man kaip visiškai kvailei, vėl ir vėl pakėlusi balsą aiškina, jog turiu valgyti daug morkų. Kaip kūno kultūros mokytoja man nuolat kaldavo į galvą „jei užsinorėsi valgyti, tiesiog eik pasivaikščioti, supratai?“. Pamenu, kaip verkdavau grįžusi namo.

O ir atrodė, kad būti patrauklus kažkam tiesiog negali. Juk esi toks brokuotas, toks negražus ir toks atstumiantis. Todėl kiekvieną dėmesio krislelį sureikšmindavau iki begalybės ir krisdavau į glėbį tiems, kurie to buvo visai neverti. Bet atrodė, kad tai vienintelė galimybė jausti artumą. Nes daugiau niekas nebus toks išprotėjęs, kad trokštų tave bučiuoti. Iš tiesų, priimi meilę tokią, kokios manai esąs nusipelnęs. Ir nors objektyviai mąstydamas jauti, kad negerai, kad tau skaudu, vis tiek ramini save, kad tai daugiau nei esi vertas. Kaip absurdiškai tai skamba ir kaip sunku save perkalbėti, kai tai vyksta…

Tau priklijuojama etiketė „stora(s)“ ir tai viskas. Rodos, niekam nebereikia net prisiminti tavo vardo ar akių spalvos, užtenka šio raktinio žodžio ir visos durys atsivers. Ar tai būtų tie berniukai iš mokyklos koridoriaus, ar gydytojai, ar nepažįstamieji kavinėje… Tavyje matoma tik tai, kad užimi per daug erdvės.

Ir būna žmonės skaito, ką rašau, ką dirbu, kiek pasiekiu ir jiems nelengva patikėti, kad taip mąstyti, samprotauti, taip jausti ir tokias patirtis gali turėti stora mergina. Na juk jei esi apkūnus – tavyje daugiau nėra nieko. Riebalų masė ir viskas. Tai lyg sinonimas, kad esi tingus, apsileidęs ir visai neįdomus.

Ir dabar tik pastebiu, kiek mano kūnas gali. Kad būtent jis apvaikščiojo visas nuostabias aplankytas šalis, šoko šitiek naktų, laikė už rankos, bučiavo, laikė ilgai apkabinus, kūrė raukšleles nuo šypsenos ir išgyveno visus nusileidimus ir pakylimus.

Jautiesi kaip nusikaltėlis, kad esi toks, koks esi. Vieni piktinasi, kad propaguoji nesveiką gyvenimo būdą, nors nuotraukos su lieknais rūkančiais žmonėmis nesusilaukia tų pačių žmonių replikų. Gali kartą per metus su drauge apsilankyti greito maisto restorane ir jausiesi tarsi kažką pavogęs, nes visi teisia savo žvilgsniais, lyg darytum kažką siaubingo.

Kažkokiame prastame moteriškame žurnale skaičiau, jog apie 80  procentų moterų teigia, jog geriau sutiktų būti partrenktos autobuso nei būti storos.
Mane tai šokiruoja. Tarsi nieko gyvenime nėra blogesnio ar labiau gėdingo.
Gali tapti prezidentu, apiplaukti pasaulį, išrasti vaistą nuo aids, ar išgelbėti kažkam gyvybę – viskas nublanks prieš faktą, jog esi apkūnus.

Gyvename ne pačiomis palankiausiomis sąlygomis.
Todėl man buvo labai svarbu ta akimirka, kai išsitatuiravau rankas ir gulėjau su maudymosi kostiumėliu paplūdimyje. Man buvo gera dažytis ryškiai mėlynais šešėliais, turėti žolės žalumo plaukus, dėvėti ryškiai raudoną suknelę ir valgyti per pasimatymus. Man buvo svarbu nebijoti į socialinius tinklus kelti savo nuotraukų. Man buvo gera, kai supratau, jog galiu nueiti į paskaitas su paprastu užsimestu megztiniu, susivėlusiais plaukais ir be jokio makiažo. Kad nesu prieš nieką atsakinga ir kad tai, kaip atrodau, yra mano reikalas. Ir aš pradėjau žaisti su savimi, pradėjau rodytis, juoktis ir nebūti su žmonėmis, kurie reikalauja, kad būčiau kitokia ir manęs gėdijasi. Pasijutau labai stipri. Tuos pokyčius nulėmė ne sumažėjęs svoris, o bandymas save priimti.

Kai stoviu nuoga prieš veidrodį, nematau nei stuburo linijos, nei šonkaulių ar ryškiai išsišovusių raktikaulių ar skruostikaulių. Matau savo atsikišusį pilvą, nusėtą strijomis, regiu šlaunis, kurios liečia viena kitą. Ir bandau visą tai priimti. Jaustis gerai tame, kame esu. Jei kada gyvenime bandžiau lieknėti ar kažko imtis – visa tai buvo dėl kitų ir niekada nepavykdavo. Dabar man svarbu tik tai, ką aš manau ir kaip jaučiuosi. Jei kada mylėsiu save taip, kad norėsiu jausti įsitempusius raumenėlius kažkur pilvo prese ar bandysiu valgyti liesesnį maistą ir eksperimentuoti su kitokiais gyvenimo malonumais, aš tai bandysiu. Ir tai bus mano reikalas, mano atsakomybė ir meilės bei rūpesčio sau išraiška. Dabar aš bandau save priimti ir nekaltinu savęs už kiekvieną suvalgytą šokoladinio pyrago gabalėlį.

Turiu daug randų, daug ydų ir daug baimės bei suglumimo. Dar krūpteliu, kai kažkas paliečia mano iškilumus. Ir dar baisu dėl tūkstančio dalykų. Ir tie žvilgsniai dar žeidžia. Visa patirtis ir turėtas santykis su savo kūnu man sulėtino atsiskleidimo procesą. Dar bijau kalbėti ir tik rašant galiu taip atvirai viską išrėkti pasauliui. Dar mokausi, dar stengiuosi gyventi taip ryškiai, kaip visada norėjau. Nebijau, kad kažkam manęs bus per daug. Normalu, kad ne visiems patiksi, kad ne visi bus tavo draugai ar mylimieji. Nebesijaučiu tokia kalta, kai mane atstumia ar neatsako tuo pačiu.

Esu jautri, bet esu stipri. Užimu daug vietos ir esu graži. Nesu gražesnė už kitas, bet nesu ir bjauresnė. Tiesiog graži. Kitaip, savitai graži. Ir jos gražios. Bandau žavėtis kitų grožiu, nenuvertindama savojo. Ir man tai labai svarbūs perversmai, apie kuriuos man atrodė labai svarbu papasakoti. Nes paauglystėje man labai reikėjo, jog kažkas man visa tai pasakytų. Kad kažkas, kas supranta, kad patiria visą agresiją ir sunkumus, susijusius su apkūnumu, sakytų, kad viskas gerai ir kad esi vertas meilės ir rūpesčio. Nes esi. Ir aš esu.

Pabaigai norėčiau  šiek tiek perfrazavusi išsakyti  vienos kūrėjos mintį:

„Sakau, kad esu stora. Jis sako – ne, tu graži. Ir aš nesuprantu, kodėl negaliu būti graži, būdama stora.“

Su visa meile.

Dominyka.

Labai laukiu daugiau jūsų istorijų dydisnesvarbu@dydisnesvarbu.lt.  Mums jos labai svarbios!

SHARE:


0 comments so far.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

ĮKVEPIANTYS VIDEO