Jei viską reikėtų apibrėžti vienu žodžiu, tas žodis būtų baimė

fim
Jau darželyje buvau „ta stora“: aukšta, stambi ir kitokia nei kiti vaikai. O norėjau būti kaip visi, norėjau ir aš dėtis gražias rožines sukneles, madingus drabužius, tokius, kokius nešioja visi vaikai. Bet taip niekada nebūdavo. Darželyje per šventes visos mergaitės būdavo princesės, fėjos, snieguolės, o kas buvau aš? Karlsonas! Storas aukštas Karlsonas.
Arba naktis, nes drabužių ant manęs nebuvo, tai uždėdavo juodą patalynę, prilipindavo žvaigždžių, iškirptų iš spalvoto popieriaus, ir štai aš- vienintelė naktis tarp snieguolių.
Prisimenu pradinėse klasėse buvo madoje platėjantys džinsai ir paprašiau mamos, kad man tokius nupirktų. Vieną rytą nuėjome su ja į turgų ieškoti man džinsų. Ir visi galėjo pasiūlyti tik platėjančias megztas kelnes, nes tokio amžiaus vaikų džinsams aš tiesiog buvau per stora. Man dvylika metų ir aš netelpu į vaikų džinsų standartą.
Pamenu vasaros vakarą, kai mama tvarkė savo senus drabužius ir batus, o aš lyg kokioje didelėje parduotuvėje viską iš eilės matavausi. Užsidėjau nuostabius aukštakulnius ir tuomet tapau princese! Man jie taip patiko, kad mama net leido juos avint nueiti iki netoliese esančios parduotuvės parnešti mineralinio vandens. Priėjusi parduotuvę jos duris užblokavo vyresnio amžiaus vaikinai, kad negalėčiau užeiti į parduotuvę. Paklausus, kodėl jie taip daro, man buvo atsakyta, kad į parduotuvę storulių neįleidžia.
Ir vėl aš ne princesė, bet „ta storulė“ ir dar be mineralinio.
Ilgainiui pradėjau bijoti žmonių. Bijodavau grįžti namo, jei prie laiptinės kažkas sėdėdavo, nes žinojau, kad man reikės praeiti pro juos. Aš laukdavau pasislėpus už namo kampo, kol nieko nebebus. Arba išeidavau ir grįždavau, grįždavau ir vėl išeidavau vis žiūrėdama, ar dar ten kažkas sėdi. Giliai viduje aš bijojau visko: savo minčių, savo abejonių, savo troškimų. Visko.
Galiausiai paauglystėje priėjau etapą, kai tiesiog bjaurėjausi savimi. Tai buvo visa ko kulminacija. Mane užklupdavo tokios nevilties ir pykčio akimirkos, kurios galiausiai virto valandomis ir dienomis. Tai tapo kasdienine mano būsena. Pyktis, baimė ir neviltis buvo neatskiriami kompanionai, keliaujantys susikibę už rankučių.
Man keturiolika metų. Žvelgiu į savo bendraamžes gatvėje: lieknos, grakščios, ilgakojės, o aš bijau pasižiūrėti į veidrodį, nes žinau ką ten išvysiu.
Man keturiolika metų, visi aplinkui dar tik pradeda gyventi, o aš jau nebenoriu. Tą naktį išgėriau 8 tabletes skirtingų vaistų, nes nebenorėjau pabusti. Ar įsivaizduoji, kaip turi nekęsti savęs, kad pakeltum ranką prieš save? Gerokai praėjus laiko po visko, kai pradėjo tirpti galūnės, suveikė mano menkas protelis ir aš išsigandau. Iš paskutinių jėgų pasidariau šilto vandens su druska ir jį gerdama viską išvėmiau.
To niekada taip ir nepasakiau mamai.
Praėjus dar šiek tiek laiko aš atsisakiau maisto. Beveik nieko nevalgiau. Mano dienos meniu buvo toks: ryte kava be cukraus ir nuo batono galiuko atpjauta mažiausioji riekelė. Pietų mokykloje atsisakydavau, o grįžusi suvalgydavau lygiai nedidelį samtį sriubos ir kartais, tomis geresnėmis dienomis, leisdavau sau išgerti dar vieną puodelį kavos.
Rezultatas – ligoninė.
Diagnozė – anoreksija.
Po to mano gyvenime prasidėjo naujas etapas. Ne tik gyvenime, bet ir galvoje. Daug laiko praėjus aš pradėjau valgyti normaliai ir periodiškai. Man ataugo prarastas kūno svoris, priaugau ir daugiau kilogramų, bet didelio kiekio svorio nesusigražinau. Gal todėl, kad tuo metu mano kūnas brendo ir pasiekė tokį svorį, kokio jam reikia.
Pagalvojus apie tai dabar, viską permąsčius tūkstantį, o gal milijoną kartų, suprantu, kaip stipriai tai mane paveikė. Nuėjau milžinišką kelią nuo Karlsono iki dabar. Vingiuotą, duobėtą, tamsų, bet galiausiai su šviesos užuominomis, kurias vis dar bandau paversti saule. Praeitis turi labai didelę įtaką ir dabartiniam mano gyvenimui: baimės niekur nedingo, jos vis dar tūno, dažnai išlysdamos įvairiais pavidalais. Bet dabar aš stipri, aš žinau kaip su tuo kovot, gal geriau tiktų žodis ne kovot, o susigyventi. Taip, aš vis dar mokausi su tuo gyventi. Kiekvieną vasarą, kiekvieną rytą, kiekvieną kartą, kai žiūriu į veidrodį, aš stengiuosi matyti princesę, stengiuosi mylėti, o ne nekęsti.

SHARE:


0 comments so far.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

ĮKVEPIANTYS VIDEO