Mano kūnas – mano kelias

Foto "Briedis ir garbanė" Foto „Briedis ir garbanė“

Aiškindamasi santykius su savimi ir savo kūnu niekada nesistengiau įtraukti aplinkinių. Viskas atrodė, kaip didžiausia mano gyvenimo silpnybė, kuria buvo be galo gėda dalintis ne tik su tėvais, bet ir artimiausiais draugais. Kūno baimės ir savęs menkinimo tema neegzistavo jokiuose pokalbiuose. Viską išgyvenau viena ir stengiausi, kaip įmanoma stipriau maskuoti po savimi pasitikinčios, komunikabilios ir, žinoma, jokių kompleksų neturinčios asmenybės kauke.
Dažnai girdėdavau: Giedre, tu nieko nebijai.
Kai tuo tarpu man nedrasu būdavo net nusišypsoti savo simpatijai, nes įsivaizduodavu jo mintis apie save „ko ta stora kiaulė čia kabinasi ant kaklo“. Arba sušokti tango, nes atrodysiu juokingai, kai išsprūsiu iš partnerio rankų. Arba vienai nueiti į koncertą, nes visi žiūrės į mane ir galvos „tokia stora, kad net draugai su ja niekur neina“.
Dabar aš puikiai suprantu, kad visi tie įsivaizdavimai buvo mano pačios minčių projekcijos į aplinkinių galvas.
Bet kol nieko neprisileidau arčiau ir nepradėjau dalintis vidiniais išgyvenimais, tol ėjau žemyn pasiduodama tokioms destruktyvioms automatinėms mintims.
Aš nemačiau pozityvių, įkvepiančių pavyzdžių, o gal nelabai jų ir ieškojau. Todėl natūralu, kad tame liūne varčiausi gana ilgai.
Ir, žinoma, per tą laiką apsistačiau stipriomis apsauginėmis sienomis, kurias dabar taip sunku yra nugriauti.
Tik pradėjus dalintis savo išgyvenimais, baimėmis ir gėdomis su kitais, man tapo daug lengviau automatines destruktyvias mintis versti pozityviomis ir asmenybę auginančiomis. Visų pirma, ką supratau šio proceso eigoje, tai, kad tokių kaip aš, besigėdijančių savo kūno, aplink mane yra labai daug. Mūsų visų negatyvai vienokia ar kitokia išraiška sutampa. Ir net priežastys ar situacijos įstūmusios į šitą šlykštų liūną yra panašios: pirmoji mokyklinė meilė pavadino stora; geriausia draugė išjuokė klasiokų akivaizdoje; nepažįstamų vaikų užgauliojimai kieme; pastovios tėvų ir giminių užuominos apie suvalgomo maisto kiekį ir reikalingus išvaizdos pokyčius. Na ir visi išoriniai šaltiniai rodantys, kaip mes „išties“ turėtume atrodyti.
Labai svarbu pasitikėjimo savimi kelionėje nebijoti turėti bendrakeleivių, kurie tau padės, kai to reikės labiausiai. Nes pakilimai ir nuopoliai būna visur, ne išimtis ir čia. Atrodo vieną akimirką jau esi pasitikėjimo savimi finišo tiesiojoje, o štai kitą- ir vėl guli duobėje tik su prisiminimų nuotrupomis, kaip gerai jauteisi dieną prieš.
Mano pasiryžimas viešai dalintis patirtimi ir išgyvenimais su kitais man pačiai padeda eiti toliau, o kartu ir nepasiduoti silpnumo akimirkomis.
Kviesdama jus dalintis savo gyvenimo istorijomis tema „Mano kūnas- mano kelias“ noriu paskleisti, kuo daugiau pavyzdžių ir įkvėpimų tiems, kuriems šią akimirką to reikia labiausia.
Nes kartu mes galim daug daugiau nei kiekvienas atskirai!

SHARE:


0 comments so far.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

ĮKVEPIANTYS VIDEO