Mylėti save – jaunai merginai misija neįmanoma?


Mylėti save – jaunai merginai misija neįmanoma. Tokia nuostata kažkokiu būdu mano jaunatviškoje galvoje įsitvirtino jau vos perkopus dešimties metų ribą. Jau tikrai fone galiu išgirsti skeptiškesnių žmonių (ypač moterų) prunkštelėjimą – juk ji dar per maža visa ką suvokti. Ir sutinku, ir nesutinku – tada tai atrodė rimta, dabar manau, kad nebuvo labai suaugėliškai rimta, tačiau tokia „tiesa“ buvo tikrai laki ir prilipo labai labai ilgam. Bet gal apie viską nuo pradžių.

Stora ir… tuo patenkinta

Jau gimiau kiek didesnių išmatavimų nei standartiniai vaikai. Tiesa, gydytojai tokią išvaizdą priskyrė sklidinų sveikatos klodų pusėn, esą storesnis naujagimis – sveikesnis naujagimis. Augdama neturėjau didesnių svorio nukrypimų iki kokios trečios klasės – nebuvau nei stora, nei plona, tiesiog proporcingo kūno savininkė, beklaidžiojanti žaidimų ir prasidedančių mokslų pasauly. Tik štai ties trečios ar ketvirtos klasės riba organizmas staiga nuspaudė akseleratorių pilnėjimo kryptimi – nemėgau svertis, tačiau veidrodis akivaizdžiai trimitavo apie ryškiai sustambėjusį kūną. Tuo metu buvau stora ir… tuo patenkinta, nes į tai pernelyg nekreipiau dėmesio. Kimšau už vieno ir antro žando baisiausius įmanomus maistus – aliejuje virtas bandeles su neaiškios kilmės mėsa, traškučius, sumuštinius su kalnais majonezo, ledus, tortus, pyragus, saldainius ir t.t. ir pan., kadangi tęsti galėčiau iki negalėjimo.

Ir kažkuriuo metu galvoje nugriaudėjo išganinga mintis – o, dangau, kokia aš stora! Deja, maistas buvo suvalgytas (neaišku, ar suvirškintas), kūnas aptekęs riebalais, o aš – stora mergaitė, kuri susipažino su pirmosiomis, skaudžiausiomis ir galingiausiomis patyčiomis. Tyčiodavosi ir mažesni, ir kur kas vyresni. Jaunesnieji kolegos mokykloje tiesiai į akis drėbdavo „stora“ (žinoma, su mutuojančio balso sukelto juoko banga), vyresnieji vis motiniškai užsiimdavo rūpyba manimi ir taikiai svarstydavo, kad apkūnumą aš „išaugsiu“.

Mano realus gyvenimas

Nepaminėjau dar vieno svarbaus fakto – iki pat šešiolikos gyvenau itin sudėtingomis šeimyninėmis sąlygomis, šalia girtaujančio ir smurtaujančio tėvo, todėl įprastas maisto kimšimas pavirto į emocinį valgymą. Sunkėjantys mokslai, vis augantis kūnas, nerami aplinka nei mokykloje, nei namuose skatino ne tik koncentruotis savo mažam pasaulėlyje, bet ir bandyti gydytis maistu, kuris gracingai darė meškos paslaugą. Sportuoti galimybių neturėjau, dietintis taip pat negalėjau – už tokius akibrokštus grėsė ir taip dažno smurto protrūkiai. Todėl gyvenau sau, mažame draugų ratelyje, nedrįstama būti savimi, o svarbiausia – absoliučiai savęs nemylėdama, netgi jausdama neapykantą sau. Labai dažnai stebėdavau savo kūną, o kartais iš pasišlykštėjimo savimi imdavau skaudžiai plekšnoti delnais per visas kūno vietas. Ir tai darydavau skaudžiai, demonstratyviai ir galingai, panašiai kaip Salė Mariaus Ivaškevičiaus ir Rimo Tumino spektaklyje „Madagaskaras“. Tačiau sukurtas personažas yra viena, o mano realus gyvenimas – kas kita.

Persiritusi į antrąją paauglystės dekadą pradėjau jausti kur kas rimtesnius socialinius poreikius – norėjau reikšti savo asmenybę, kuri tikrai nėra nyki, norėjau dalyvauti, veikti, norėjau patikti vaikinams, norėjau šokti, fotografuotis ir džiaugtis gyvenimu. Deja, tas neapykantos savo riebiam kūnui kirminas buvo besugriaužiantis paskutinius pasitikėjimo savimi trupinius. Todėl norai buvo viena, o praktinis jų įgyvendinimas vykdavo tik tarp namų sienų, bet jokiu būdu ne plačiame pasaulyje. Nes man buvo gėda būti savimi, man buvo gėda dėl to, jog nesu liekno, stangraus kūno. Tačiau skaudžiausia buvo tai, jog kada visos merginos, bendraklasės ir pažįstamos buvo bepradedančios megzti draugystes ir išgyventi pirmąsias meiles, aš iš vyriškosios lyties sulaukdavau nebent kiek tolerantiškesnio solidarumo, tačiau anaiptol ne simpatijų. O apie draugystę nebuvo nė minties. Visi troškimai gyveno tik širdy.

Esminis gyvenimo lūžis

Ir štai esminis lūžis įvyko tais šešioliktaisiais mano gyvenimo metais. Po ilgų metų laukimo pagaliau grįžusi gyventi į savo gimtąjį Kauną pradėjau kone naują gyvenimą. Nauja mokykla, naujos pažintys, nauja, rami ir nebesmurtinė aplinka tapo tuo reikalingu kaip deguonis postūmiu mano gyvenime.

Aš užtrukau, užtrukau kol pradėjo vykti mažyčiai pokyčiai, kol pradėjau būti savimi, veikti, veikti ir dar kartą veikti! Tai fantastiškai nuostabus jausmas. Bet didžiausias stimulas jam – aš pamažu pradėjau artėti simpatijos sau. Pradėjau nuo savęs priėmimo. Tokios, kokia esu. Žinoma, pasikeitus gyvenimo socialinei aplinkai, dalis svorio nukrito. Be specialistų pagalbos vis bandau sutvarkyti emocinio valgymo problemą, kuri kol kas pasiduoda sunkiai, nes per tiek metų įsišaknijo kaip sasnovskio barščiai. Bet aš tikiu, kad man pavyks. Atradau galybę naujų pomėgių, susigrąžinau tikrąją save, nes sugebėjau save priimti. Prie to prisidėjo naujieji draugai, naujoji aplinka, joje esantys žmonės ir, žinoma, ištrūkimas iš namų į plačias miesto džiungles. Išnykusi baimė gyventi.

Meilės sau mozaika

Vienas aktyvių stimulų simpatijos sau link – ir „Dydis nesvarbu“ platforma, kuri mane prieš pusantrų metų nemenkai įkvėpė pirmiesiems žingsneliams meilės sau link. O šiuo metu kasdien primena, kad mes, moterys ir merginos, tuščiai švaistome laiką grauždamosi dėl netobulumų vietoje to, kad savimi rūpintumėmės ir tiesiog nuoširdžiai pilnais plaučiais kvėpuotume vienintelio gyvenimo oru. Oru, kuris įkvepia kasdien vis labiau mylėti save.

Ir taip iš mažyčių įkvėpimo ir pokyčių detalių susidėliojo nepaprastai graži mozaika. Šiuo metu aš esu fiziškai aktyvi, sportuojanti, veikianti, GYVENANTI! Taip, negaliu tvirtinti, kad viskas dabar stojo į savas vietas, kad maudausi meilėje sau ir iš užsisklendusios mergaitės tampu narciziška mergina. Tai būtų melas sau, melas aplinkiniams. Atvirai prisipažįstu, kad kol kas dar tikrai turiu didelių emocinio valgymo problemų, ne kasdien jaučiu pasitikėjimą savo kūnu. Tačiau pagaliau esu tikrąja savimi, išmokau savimi rūpintis ir sau šypsotis kasdien, o ne tada, kada nukris vienas ar kitas kilogramas. Net šalia valgymo sutrikimo mėgaujuosi tuo, ką suteikia gyvenimas. Ir, svarbiausia, gyvenu žavioje simpatijoje savo kiek rubensiškam, bet tvirtam, netgi raumeningam kūnui. Kuris, pasirodo, yra ne taukų statinės, o moteriškos smėlio laikrodžio formos (ko niekada anksčiau taip ir nepastebėjau, pasibalnojusi negatyvo sau akiniais)!

Žinoma, tai tik pradžia, esu tikra, kad pasitikėjimas savimi dar turi kur plėstis. Taip, esu vieniša, niekada dar ir nepažinusi vyro meilės moteriai, nežinia, ar kada kas šioje srityje pasikeis… Bet tai tik keletas tamsesnių spalvų mano atkakliai tapomame meilės sau natiurmorte, kurį kuriu iš širdies.

Štai tokia mano istorija. Ji kur kas lakoniškesnė nei galėtų būti. Galbūt ji nė inspiruojanti. Bet ji yra labai brangi mano gyvenimo dalis, be kurios nebūčiau tokia, kokia esu. Be kurios nebūčiau pajutusi skirtingų gyvenimo skonių, kuriais dabar gracingai mėgaujuosi kasdien.

Linkiu atrasti savo gyvenimo skonį kiekvienai!
SHARE:


0 comments so far.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

ĮKVEPIANTYS VIDEO