Patyčios prasideda darželiuose. Ką daryti?

Patyčios_6

Lietuvių mokslininkės, I. Kerulienė ir A. Anuprytė 2107 m. atliko tyrimą darželiuose ir patvirtino, kad patyčios prasideda jau ikimokykliniame amžiuje. Mažų vaikų agresija labiausiai išryškėja 2-4-aisiais gyvenimo metais.

 Mes klaidingai galvojame, kad patyčios – paauglystės problema.  Užsienio mokslininkų tyrimai rodo, kad pagrindinės patyčių formos aptinkamos jau vaikų darželyje. Tyčiotis vaikai išmoksta dar ikimokykliniame amžiuje, stebėdami savo artimiausią aplinką, suaugusiųjų, bendraamžių elgesį. O mes daugiausia sprendžiame tik paauglių patyčių problemą, t. y. gydome „ligos“ pasekmes, o ne priežastis“, – tvirtina Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Ugdymo mokslų fakulteto Vaikystės studijų katedros asistentė Ieva Kerulienė.

Darželiuose dažniausiai vyrauja žodinė agresija (erzinimas, pašaipios replikos, prasivardžiavimas). Fizinės patyčių apraiškos sudaro tik apie trečdalį visų atvejų (trukdymas žaisti, tampymas už plaukų, daiktų gadinimas, atiminėjimas, stumdymas).

I. Kerulienė siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad pedagogai ir tėvai dažnai netoleruoja fizinės agresijos, tačiau žodinė vis dar laikoma norma („Nieko tokio…“, „Tai tik žaidimas…“, „Aš tik juokavau…“).  Suaugusiesiems reikėtų įsisąmoninti, kad patyčios nepadeda vaikui sutvirtėti ir užsigrūdinti. 

„Patyčios atsiranda ir tampa bendravimo norma tada, kai mes jų nesustabdome ir neparodome, kaip kitaip vaikai galėtų elgtis. Vaikai didžiąją dalį veiksmų išmoksta mėgdžiodami suaugusiuosius. Nuolat prarasdami savitvardą, keikdamiesi, puldinėdami kitus mes savo vaikus išmokome elgtis lygiai taip pat“, – tikina Vaikystės studijų katedros dėstytoja.

Kodėl patyčios prasideda jau darželyje?

Patyčios_5

Anot ankstyvojo ugdymo psichologės ir vaikų darželio „Istorijų namai“ programos sudarytojos Giedrės Sujetaitės:  „Esminės patyčių priežastys, kurias akcentuoja psichologai, sociologai ir edukologai, ankstyvame amžiuje:

  • Maži vaikai yra labai egocentriški.

Jie dažniausiai siekia tik savo tikslų. Todėl jiems būdinga įskaudinti kitus to dar nesuvokiant. Ikimokyklinukų empatijos jausmas tik vystosi ir jie nesigilina į kito jausmus. Psichologų įvardijama mentalizacija (angl. theory of mind) ar gebėjimas įsijausti į kitus dažniausiai pradeda formuotis nuo ketverių metų (Blijd-Hoogewys et al., 2008).

  • Ankstyvoje vaikystėje jau tikrinamos ribos, stengiamasi įvaldyti kalbą ir suprasti jos galią.

Kadangi vaikas nori tapti vis savarankiškesniu ir priimančiu sprendimus, nori pajausti “savojo Aš” ribas, neapsieinama be bandymų kitus paerzinti, pamatyti, kaip kiti asmenys sureaguos į vieną ar kitą poelgį. Todėl,  jei įskaudinimui ar pasityčiojimui neužkertamas kelias, jį vaikas gali imti naudoti vis dažniau.  Išbandydamas įvairius kalbos variantus, dažnai įskaudina žodžiais, pvz. aš tavęs nekenčiu, tu bjaurus ir pan.

  • Darželyje vaikai patenka į pirmąją savo socialinę grupę.

Jiems svarbu pritapti ir įgauti valdžios svertus. Vaikai nuolatos stengiasi apsaugoti savo trapias draugystes ir žaidimo erdves, neleisdami kitiems vaikams su jais žaisti.[1] Naujokams reikia išmokti subtilių technikų, kaip tapti mėgiamu žaidimo draugu, arba būsi atstumtuoju. Vaikai gali surasti įvairių priežasčių, dėl ko nepriims žaisti, pvz. dabar tik penkiamečiai gali įeiti; tavo suknelė žalia, o čia tik su pilkomis ir mėlynomis gali žaisti, ir pan.

Kaip prie patyčių atsiradimo prisideda suaugusieji?

Patyčios_2

Linkėdami vaikui gero, kartais nejausdami perduodame skaudinančius bendravimo modelius. Gal tai mūsų vaikystėje patirti modeliai, o gal nuovargio klausimas.  Kaip atpažinti patyčias namuose? 

  • Ar pasitaiko menkinimo ar pažeminimo?

“Tu visai niekam tikęs. Kiek besakysi, tu vistiek kurčias. Gal tu kvailas? Ko čia spiegi/baubi/inkšti?”
 Daugelis skriaudėjų, kurie pradeda patyčias, net ir darželyje, turi pasitikėjimo savimi problemų.  Jei šeimoje juos menkina ar žemina, didelė tikimybė, kad jie ims žeminti kitus vaikus, paprastai už save silpnesnius.

  • Ar būna, kad “įkandate” ar “išsiliejate”? 

Nuoskaudos ar neišreikšti jausmai prasiveržia tuomet, kai mažiausiai to tikimės. Gali būti, kad iš nuovargio, ar dėl konflikto darbe, namuose ironiškai pajuokausite (“kokiais čia skarmalais apsivyniojai?”) arba išpeiksite vaiko pastangas (“vėl tų makaliūzių pripiešei”).

Darželyje dažnai išgirstamos vaikų replikos apie kitų darbus arba ironiški paerzinimai, vienas iš įrodymų, kad jiems kažkas jau yra tai pasakę.  Vaikai, norėdami įskaudinti kitus, panaudoja tuos pačius, juos įskaudinusius, terminus. 

  • Ar vaikas sako, kad jo niekas negirdi? 

Visiems vaikams tenka priimti suaugusiųjų valdžią, sprendimus ir lūkesčius. Jų savijauta, kai suaugusieji “pasakė ir taškas” gali išprovokuoti norą valdyti kitus vaikus.

Žinoma, kai paaiškiname savo sprendimus, vaikams lengviau priimti taisykles. Bet kai kurie vaikai aiškiai pasako, kad jų namie niekas negirdi.  Jų žaidimuose jaučiamas nuolatinis vadovavimas ir nenoras eiti į kompromisus skaudina kitus vaikus, neretai jie jaučiasi, kad jų nuomonė yra atstumiama. 

  • Ar pajuokavimai pereina į erzinimą? 

Visiems linkime su vaikais juokauti ir būti žaismingai nusiteikusiems. Tačiau kartais juokai perauga į erzinimą, o erzinimas palaipsniui virsta į patyčias.

Kad namuose nebūtų pereita prie erzinimo, labai svarbu stebėti vaiko ar kito artimojo veido išraiškas, kada jau nebejuokinga. Linksmybės turi būti linksmos visiems.  Tad, jei kažkas nesijaučia gerai dėl pajuokavimo, tai jau yra erzinimas, o jei kelis kartus tai pasikartos, tai taps ir patyčiomis.   Tai dažnai vyksta brolių-seserų santykiuose.

Vaikai greitai pajunta, kas juos erzina ir kaip suerzinti kitą. Todėl namuose būtina sveikai juokauti ir mokyti vaikus aiškiai pasakyti, kada jau juokas tampa nemaloniu.

Patyčių prevencija

Patyčių prevencija būtina jau ankstyvame amžiuje, nes būtent šiame raidos tarpsnyje mezgasi pirmieji ilgalaikiai santykiai, įsiliejama į kolektyvą.

Bendravimo kultūra, kurios vaikai mokosi iki mokyklos, reikšmingai nulemia jų santykius ir vėlesniuose gyvenimo etapuose.

Ką daryti, jeigu mano vaikas yra: 

  1.  Patyčių auka 

Patyčios_4

Kas trečias vaikas pasaulyje patiria patyčias[2], o Lietuvoje – net kas antras. Jei jūsų vaikas pasiskundė, kad prie jo kabinėjasi ir iš jo šaiposi kartu sukurkite problemos-veiksmų planą. Reikės lapo ir rašiklio.

  • Išsiaiškinkite, kur ir kokiose situacijose įvyksta.

Surašykite visas vietas, situacijas, kuriose vaikas jautėsi, kad iš jo tyčiojosi. Kurie asmenys (vaikai ir suaugę) ten dalyvavo? Kaip elgėsi vieni ir kiti.  Svarbu rašyti kartu su vaiku, kad jis matytų problemos užfiksavimo procesą.  Koks elgesys ar kalbos sukėlė nemalonius jausmus?

  • Aptarkite, kaip sureaguoti ir būti tvirtu.

Kai žinoma problema, galima planuoti kitus veiksmus – ką daryti, kai vėl atsitiks panaši situacija. Kartu su vaiku tiksliai surašykite, ką reikėtų sakyti arba ką daryti. Mažiems vaikams reikės patarti, o vyresni gali ir patys pasiūlyti.  Patyčių atvejuose reikia būti tvirtu ir nors susijaudini, reikia pasakyti tvirtai – man nemalonu, ir išlaikyti save ramų.  Išeiti iš situacijos, jei tai padeda.

  • Sutarkite, kur kreiptis, jei niekas nepasikeičia.

Būtinai lape parašykite sekančius žingsnius – pvz. jei toliau šaiposi – eiti pas suaugusiuosius. Kuriuos? Ką jiems pasakyti? Gali būti, kad vaikas nori eiti pas tą asmenį, kuriuo labiausiai pasitiki. Bet verta užrašyti visus suaugusiųjų vardus, kad vaikas suprastų, jog tokią problemą gali spręsti visi esantys.

  • Papasakokite pedagogui apie jūsų sukurtą planą.

Jei tai vyksta grupėje ar klasėje, parodykite savo problemos-veiksmų planą ir pedagogui. Paprašykite, kad apie tokį planą papasakotų savo kolegoms.  Kuo daugiau asmenų žinos apie patyčias, tuo greičiau jos bus sustabdytos.  Domėkitės ar situacija keičiasi – ar planas veikia.

Nepamirškite, kad tai yra veiksmų planas, kuris gali nesuveikti iš karto. Kalbėkite su vaikui žiūrėdami į popieriaus lapą, ar užrašyti žingsniai suveikė. Gali reikėti papildyti planą, surasti naujų būdų.

Kai atliekame problemos sprendimą ne tik žodžiu, bet ir raštu, vaikams nuosekliai parodome, kad jie nėra bejėgiai ir kad problemai galima rasti sprendimų, jei juos planuosime ir išbandysime.

  1.  Patyčių stebėtojas 

Patyčios_9

Patyčiose dažniausiai dalyvauja ne du asmenys, bet trys ir daugiau. Vaikų aikštelės stebėjimai atskleidė, jog bendraamžiai pamato 88 proc. patyčių atvejų, bet sureaguoja tik į 19 proc. (Hawkins, Pepler, Craig, 2001).

Dauguma psichologų pastebi, kad patyčių stebėtojai atlieka svarbų vaidmenį patyčių palaikyme ar naikinime.

Jei šie liudininkai niekaip nesureaguoja, jie palaiko patyčias (nors dažnai ir nesąmoningai).

Pasyvieji patyčių stebėtojai gali jaustis dvejopai:

  • nepraneša apie patyčias dėl konkurencijos ar kompanijos (jie nenori būti įskaudintojo pusėje, nes praras savo žaidimo partnerius) – jie nujaučia, kad yra bendrininkai;

arba

  • nieko nesako iš baimės (nesikiša, nes patys bijo tai patirti) – jie nesuvokia, kad palaiko patyčias ir (labai tikėtina) yra kita patyčių auka.

Jei jūsų vaikas namuose prasitarė – būtinai sureaguokite.

Bandykite suprasti, ką jaučia jūsų vaikas – ar jis palaiko savo kompanjonus ar iš baimės vengia kažkam apie tai pasakyti.

Vis dėl to su vaiku verta aptarti du esminius klausimus:

  • Kaip iš pasyvaus stebėtojo tapti aktyviu gynėju?

Jau 4-5-6 m. vaikams galima padėti atpažinti, kad Jonas nesijuokdamas gali skaudinti mergaitę – jei ji nesijuokia, jei susijaudina, jei ima verkti ir pan. Šie vaikai jau supranta, kaip nemalonu, kai kiti juokiasi, o tau nejuokinga. Vadinasi, galima garsiai įvardinti – stop, tai skaudina, tai nemalonus elgesys.

Reikia su vaikais aptarti, kad  aktyvus gynėjas apsaugo ne tik kitus vaikus, bet ir save.  Tik gynėjai gali padaryti taip, kad skaudinimas nesikartotų.

  • Ką daryti, jei iš tavęs imtų tyčiotis?

Gera proga su vaiku aptarti, ką jis darytų, jei iš jo imtų juoktis. Kaip jis jaustųsi? Kokius žodžius naudotų? Į ką galėtų kreiptis pagalbos? Sumažinus patyčių situacijos nežinomuosius, vaikai drąsiau jaučiasi ir imasi veiksmų.

  1.  Patyčių agresorius 

Patyčios_12

Kodėl kai kurie vaikai tyčiojasi?

Daugelis mūsų patyčias suvokia kaip elgesio problemą – esą besityčiojantis taip daro iš piktos valios.

Iš tiesų, jei giliau pažvelgtume į šį reiškinį, jis susijęs su prieraišumo instinktais, kurie tapo iškreipti. Prieraišumas yra skirtas palengvinti rūpinimąsi – mažais, silpnais, pažeidžiamais.

Esama dviejų instinktų grupių. Viena jų, susijusi su poreikiu priklausyti, rodyti pagarbą, siekti pritarimo. Kita grupė ( kalbant apie žmones, jai neturime pavadinimo, tačiau apie gyvūnus – taip) – tai „alfa instinktas“: dominuoti, kontroliuoti, tarti paskutinį žodį, visada būti pirmam, visada – priešakyje. Tai reiškia, gebėti pasirūpinti. Ir tą mes akivaizdžiai pastebime gyvūnų pasaulyje.

Daug  problemų atsiranda tada, kai vaikai atsiriboja nuo savo jausmų.  Kai jie „bėga“ nuo savo pažeidžiamumo (o tai dažnai nutinka mūsų vaikams), kai šie ne tik stumiami tapti „alfa vaikais“, bet tuo pat metu jiems neleidžiama rūpintis ir prisiimti atsakomybės, kas šiuo atveju turėtų būti logiška.

Tai sąlygoja iškreiptą situaciją: tokie vaikai pradeda pulti silpnesnį ir išnaudoti labiau pažeidžiamą. Tai – iškreipto prieraišumo fenomenas. Taigi, patyčių reiškinį galima vadinti ir prieraišumo sutrikimu.

Kai besityčiojantis vaikas stipriai prisiriša prie besirūpinančio juo suaugusiojo, jo širdis ima minkštėti. Turėdamas tokią širdį, jis nebegali tyčiotis. Kai toks vaikas vėl susigrąžina savo jausmus, jis susigrąžina ir gebėjimą rūpintis. O tai daro stebuklus.

Tačiau  patyčių problemą mes dažnai sprendžiame neteisingai, sutelkdami  dėmesį vien į  elgesį, kovodami su simptomais, tačiau nesuvokdami pačios problemos esmės. 

Su vaikais dirbanti psichologė K. Paradnikė teigia, kad vaikai tyčiojasi dėl įvairių priežasčių.

Kai kurie vaikai engia kitus dėl ydingos jų aplinkoje susiformavusios kultūros. Jie tiesiog jaučia, jog už savo elgesį bus „apdovanojami“, t.y., sulauks pritarimo, ir palaikymo iš svarbių jiems žmonių – klasės draugų, vyresnių vaikų ir pan. Taip ir toliau palaikoma patyčių kultūra.

Psichologės K. Paradnikės teigimu,  skriaudėjai kartais iš tėvų gauna dviprasmiškas žinutes – „negali skriausti kitų“, bet „jei nusileisi, būsi nevykėlis, todėl turi duoti atgal“. 

Esant tokiai situacijai, vaikas įtiki, kad tik būdamas „galingas“ bus sėkmingas, tačiau tokiu savo elgesiu nuolat sulaukia priešiškumo iš aplinkos, įsisuka į ydingą ciklą. Piktai nusiteikusi aplinka kursto agresyvias reakcijas.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad sulaukęs bendraamžių agresijos vaikas turi tylėti it pelytė po šluota, tačiau reikia jį mokyti spręsti konfliktus konstruktyviai, drąsinti kalbėtis su suaugusiais apie kylančias problemas.

„Kalbant apie psichologinį skriaudėjo portretą svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad patyčios – tai sąmoningas siekis skriausti ir įskaudinti kitą, kai skriaudėjo ir aukos jėgos nelygiavertės. Tai nėra tiesiog konfliktas tarp vaikų, tai yra sistemingas, dažniausiai pasikartojantis priekabiavimas prie kito. Dėl to ir skriaudėjo psichologinės charakteristikos gali būti kitokios nei tiesiog „peštuko“ ar impulsyvaus į konfliktus linkusio vaiko.“ – tvirtina psichologė K. Paradnikė.

Ar tėvai žino, kad jų vaikas tyčiojasi?

Dažniausiai ne. Paprastai patyčių instinktai išlenda tada, kai šalia nėra tėvų ir kitų suaugusiųjų.

Norint išsiaiškinti, ar jūsų vaikas nesityčioja, reikėtų atkreipti dėmesį į du dalykus:

  • ar jis  yra „alfa vaikas“

visada siekia būti pirmas, tarti paskutinį žodį, visada nori vadovauti;

  • ar nėra ženklų, kad jis slopina savo jausmus

tai išduoda tokie pasakymai: „Man nerūpi“, „Tai nesvarbu“, „Na ir kas“. Toks vaikas bodisi kalbėti apie savo skaudulius, tai, kas jį liūdina, jis niekada neprisipažįsta, jog jam neramu, niekada nesako „aš jaudinuosi“, „aš bijau“.

Štai tokia „kombinacija“ ir yra rizikos faktorius – „alfa vaikas“ su nuslopintais jausmais.

Galite būti beveik tikri, kad jis ims išnaudoti jaunesnius brolius ir seseris, skriausti silpnesnius ir labiau pažeidžiamus.

 Ženklai išduodantys, jog vaikas gali būti linkęs skriausti kitus: 

– Vaikas elgiasi ar kalbasi agresyviai tiek su suaugusiais, tiek su kitais vaikais.
– Jis yra impulsyvesnis nei kiti.
– Vaikas tarsi apsėstas minčių apie populiarumą.
– Jam sunku atpažinti kitų emocijas, jis gali būti nejautrus aplinkinių skausmui ir liūdesiui.
– Net akivaizdžiai padaręs kažko blogo, vaikas kaltina kitus.
– Jis nesilaiko taisyklių ir nuolat tikrina „ribas“.
– Lengvai susierzina.

Kaip elgtis patyčių agresoriaus tėvams?

Patyčios_8

  • Svarbu – pripažinti, kad jūsų vaikas tyčiojasi iš kitų

„Pirmas dalykas, ką tėvai gali padaryti, išgirdę apie savo vaiko netinkamą elgesį – kuo daugiau klausytis ir klausinėti, – teigia „Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė. Dažnai tėvai apie vaiko netinkamą elgesį išgirsta iš mokytojo, bendraklasio tėvų.

Norint geriau suprasti, kas vyksta,  tėvams būtina ramiai pasikalbėti su žinią pranešusiu suaugusiuoju : kokį konkretų vaiko elgesį jis stebi, kokiose situacijose vaikas elgiasi netinkamai, iš ko jis tyčiojasi, kaip kiti vaikai į tai reaguoja ir pan. Turėdami daugiau informacijos, tėvai gali adekvačiau vertinti situaciją ir numatyti, kaip jiems reaguoti.“

  • Bendraukite su vaiku nešaukiant ir nebarant

Psichologės K. Paradnikės manymu, sužinojus ar pastebėjus, kad vaikas skriaudžia kitus, svarbiausia nepulti reaguoti „karštakošiškai“, taip pat nereikėtų vaiko bausti fizinėmis bausmėmis ar rėkimu.

Vietoj to, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, geriausia būtų pasikalbėti – tvirtai ir aiškiai pasakyti, kad smurtas yra nepriimtinas, kantriai ir švelniai paaiškinti apie smurto bei patyčių pasekmes – kad tai skaudina kitus, kad kitam dėl to liūdna ir nemalonu.

„Dažniausiai vaikai mokosi per pavyzdį –  jei prie vaiko tėvai nepraranda savitvardos, su kitais elgiasi pagarbiai, vaikas perims šias vertybes. 

Neretai padeda nuoširdus bendravimas ir dėmesys vaikui, kartu leidžiamas laisvalaikis. Taip pat rekomenduojama sukurti sąlygas stiprėti vaiko savivertei, kad vaikas turėtų galimybę patirti sėkmę be smurto – pavyzdžiui, jei nesiseka pamokose, tuomet išbandyti įvairius būrelius.“

Svarbu suprasti, kad pokytis nebūtinai bus greitas. Ne visuomet su vaiku pavyksta pasikalbėti iš pirmo karto, o ir elgesį pakeisti nėra greitas ir paprastas darbas.

Kuo labiau pavyks su vaiku užmegzti bendradarbiavimo santykį, parodyti, kad suaugusieji nori visų pirma padėti, o ne nubausti – tuo sėkmingesnio elgesio pokyčio galime tikėtis.

O kartu svarbu nepamiršti, kad tėvai nėra vieni, padėdami vaikui keisti elgesį –  svarbu bendradarbiauti su mokyklos darbuotojais, ypač jei vaikas tyčiojasi iš kitų būtent mokyklinėje aplinkoje  – tėvų ir mokyklos darbuotojų veiksmai gali sėkmingai papildyti vieni kitus.

Jūs pastebėjote patyčias. Ką daryti?

Patyčios_1

Kad patyčios netaptų bendravimo norma,  suaugusieji turi jas GIRDĖTI ir laiku SUSTABDYTI.  Svarbu kalbėti ne tik su skriaudėjais, bet ir su nukentėjusiais bei stebėtojais. Jiems reikalingos strategijos, kaip kitą kartą ap(si)ginti, arba bent pranešti apie įvykusį konfliktą be baimės ir gėdos.

Pastebėjote patyčias? Galite sustabdyti jas vos keturiais sakiniais!

  1. Atkreipkite dėmesį:

“Stop, tu skaudini savo žodžiais (veiksmais). Labai nemalonu, kai draugai vieni kitus skaudina.”

  1. Nustatykite bendravimo kultūros normas:

“Darželyje naudojame tik padedančius žodžius ir rūpinamės draugais/priimame žaisti/stengiamės susitarti/ ar pan.”

  1. Pamokykite apsiginti:

“Jei draugas tave įskaudino, netylėk. Garsiai sakyk: Stop, man nemalonu, kai… O jei jis toliau skaudina, ieškok pagalbos.”

  1. Komunikuokite, kai vaikai negirdi:

dalinamės pastebėjimais su pedagogais, į ką svarbu atkreipti dėmesį – vaikų polinkius, elgesį, situacijas.

“Pastebėjau, kad Lukas nežino, kada įskaudina, o Kotryna negali tvirtai pasakyti, kad jai nemalonu. Lauke jie susiginčijo dėl kamuolio.”

Patyčių vienas asmuo neišvarys, to turi imtis visa bendruomenė. Todėl  kiekvieno pastangos svarbios. 

Vieninga bendravimo kultūra užtikrins, jog vaikai jausis saugūs ir mokysis būti rūpestingais bei atjaučiančiais visuomenės nariais.

 Šiame įraše naudojami straipsniai ir ištraukos iš šių šaltinių: 

Vaikų darželio „Istorijų namai“ medžiaga.

www.bernardinai.lt:

„Gordon neufeld. Ginklas prieš patyčias – natūrali hierarchija”

„Kaip užbėgti patyčioms už akių?“

www.tavovaikas.lt

„Psichologė: ką daryti, jei vaikas skriaudžia kitus”

www.15min.lt

„Patyčių muziejus“: ką daryti, jei mano vaikas skriaudžia kitus?”

SKIRKITE 2% DYDIS NESVARBU VEIKLAI

 

Forma: FR0512 versija 04
„Dydis nesvarbu“ kodas: 304931981
Paskirtis: „Dydis nesvarbu“ veiklai

 

 


[1] Vaikystės sociologas Corsaro (2011)

[2] Tarptautinių tyrimų (GSHS, HBSC, 2017) duomenimis

SHARE:


0 comments so far.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

ĮKVEPIANTYS VIDEO