„Giedre, papasakok savo gyvenimo istoriją.“
Dažnu atveju mano atsakymai būna panašūs: gimiau, augau, patyriau, dirbau, myliu.
Tačiau šįkart, kalbant su Laurita, man kažkaip savaime išėjo apie patyrimus mokykloje ir tai, kas užsilikę manyje dar iki šiol, pakalbėti daug atviriau. Gali pasirodyti, kad žodžiai liejasi laisvai, tačiau mano širdis tą akimirką pulsavo viršydama leistinas normas, o akyse besikaupiančias ašaras visom įmanomom išgalėmis stengiausi sugerti į nematomas kempinėles. Galbūt man tai vis dar jautru, nes pati tik neseniai suvokiau, kodėl aš turiu tokią didelę baimę išreikšti savo jausmus kitam žmogui. Taip, man vis dar baisu būti atstumtai, nes aš tai nesąmoningai tai sieju su savo kūnu. Taip, aš suprantu, kad tai yra užsilikę nuo paauglystės, kai bereikšmiai sakiniai taip lengvai prilimpa ilgesniam laikui. Ir taip, aš tikiu, kad atvirai ir garsiai įvardinant savo baimių kilmę, galima daug produktyviau dirbti su jų naikinimu.
Dar mes kalbėjome, kaip galima būtų padėti jaunam žmogui, kuris dar tik formuoja vaizdą apie save. Kuris labai dažnu atveju taip lengvai pasiduoda aplinkinių nuomonei ir įtakai, nes jo savivertė dar tokia gležna ir lengvai sutrypiama. Apie mano keliones po mokyklas bei tai, ko aš išmokau šią vasarą.
Beje, jeigu dar nežinojote, kas yra ta Laurita, tai labai rekomenduoju pašniukštinėti po jos youtube kanalą ir, jeigu turite paauglių vaikų, būtinai juos su ja supažindinti. Nors labiau tikiu, kad jau tik užsiminę apie ją jiems, papildysite savo karmos kraitį papildomais taškais.
Malonaus žiūrėjimo arba tiesiog klausymosi.
