Monika Katkutė: kūnas – mano apribojimas ir didžiausias išbandymas

Ką jūs įvardinate savo gyvenimo dovanomis? Aš – asmenybes, auginančias asmenybę manyje.Monika Katkutė

Monika – viena tokių. Jos mintys susuktos idėjomis, bet kartu ir vidine ramybe nepasiduoti jų pulsui. Prieš interviu maždaug numaniau, kokiu rimtu viskas suksis. Bet, oh baby, kaip aš klydau. Kaip pasakytų Monika: bullshit. Per daug dažnai mes interpretuojame pagal savo vaizduotę, taisykles ir , žinoma, liekame išsižioję, kai atsakymai į klausimus eina priešingai mūsų numatytai srovei.

Kaip ir visuomet, labai rekomenduoju mūsų įvairiausiais garsais ir juoku apipintą pokalbį paklausyti audio formatu. Manau jau pats laikas eiti į radiją ir prašytis be papildomų garsų eterio 🙂

 

Kas tau yra pasitikėjimas ir savivertė?

Tam, kad tai suvokčiau, turbūt, reikėjo stipriai įklimpti ir po truputį kapanotis savo pačios jėgomis. Tai yra ilgas procesas, bet kartu ir labai malonus.

Monika Katkutė

Man kartais atrodo, kad aš taip stipriai nepasitikiu savimi, kad pirma prisikalbu, o paskui turiu padaryti. Tai  aš vadinčiau naivumu, drąsa. O savivertės reikia sunkiai ir po truputį mokintis per savikuopą ir suvokimą, kad  tai yra vidinis žinojimas, balansas, integralumas ir jokiu būdu ne išoriniai dalykai. Jie yra tik priedai ir prieskoniai.

Paauglystėje, kai norėjau pritapti, patikti, galbūt būtent savivertės ir suvokimo savęs, kaip įdomaus ir pakankamo žmogaus, trūkumas pastūmėdavo į tokias situacijas, kur eidavau su mada, su banda. Tiesiog norėdavau būti suprasta, svarbi, reikalinga, tam tikra prasme net ir pripažinta. Atvažiavus į universitetą viskas apsivertė: aš pradėjau neigti išorę, vengti grožio, nes pavargau nuo priėmimo per išvaizdą.

Tai etapai buvo visokie, bet vidinis žinojimas apie tai, kas aš esu ir, kad  visa išorė yra tik mano buvimo forma, visuomet egzistavo manyje.

Pagrindinis skirtumas tarp visų šių etapų toks, kaip aš jaučiausi. Ir dabar jaučiuosi geriau ir geriau. Nesakau, kad visiškai gerai, nes tai yra pastovus procesas, kuomet vis dar save pagaunu galvojant, ką vienas ar kitas žmogus apie mane galvoja. Tuomet vyksta vidinis pokalbis su savimi, savianalizė. Nors tai irgi užima gal šiek tiek  per daug laiko.

Todėl galvos užimtumas idėjomis man taip pat labai priimtina šiame procese. Ir dienos pabaigoje jaučiuosi geriausiai tuomet, kai jos eigoje mano protas dirbo ir kūrė. Būtent ši būsena man patinka labiau nei tuomet, kai žeria šimtus komplimentų už stilingą suknelę ar gražiai padažytas lūpas.

Išvaizdos prasme lietuviškam kontekste esu visiška asketė.

Ar nėra sunku savo vertybe „protu ir darbu“ išsikovoti pripažinimą arba pačiai jaustis tvirtai kultūroje, kuri pagrįsta yra išvaizda?

Šiame kontekste yra du momentai. Pirmasis – ta tikroji savivertė, kai tu pats sau patinki, esi tinkamas ir priimtinas. Tuomet tą išorę prisimeni, bet apie ją negalvoji, kol kažkas apie tai nepasako. Aš namuose net veidrodžio neturiu. Rūpinimasis savimi man yra filmai, knygos, svajojimas, paistymas, juokas. O visa kita… na būna pamatau nagus ir pagalvoju: „hmm“, tuomet „pfff“. Tai čia ta biologinė ir vidinė pusė.

Kitas momentas –  technologijų sritis tuo ir žavi, kad mano kompiuteriui nerūpi, kaip aš atrodau.

Todėl aš taip ramiai ir užtikrintai jaučiuosi kalbėdama su vaikais ir žmonėmis apie tai, ką aš darau, nes man atrodo, kad tai yra tikroji galimybė atsikratyti visų standartų. Man norisi, kad estetinis grožis ir indėlis į jį būtų tavo paties pasirinkimas. Aš esu už tai, kad laisvė su atsakomybe sukurtų pasirinkimus: moterims daryti ar nedaryti karjerą, vyrams būti kietiems ar tiesiog draugams ir panašiai.

Ir iš principo visi tie pavadinimai ir etiketės tokios banalios ir tuščios, nes jos taip skirtingai skamba iš skirtingų žmonių lūpų.

Kas yra namų šeimininkė? Tu gali ją pavadinti namų ekonome. Gal daugumai atrodo, kad aš esu karjeros moteris, bet 89 proc. vakarienių gaminu pati, 93 proc. kojinių ir „triusikų“ skalbiu pati ir 90 proc. vakarų būnu namie. Ir, pasak viso pramogų industrijos burbulo, visuomenine prasme aš gyvenu nuobodų gyvenimą. Bet darbine ir idėjine prasme aš gyvenu visiškame katarsyje. Sprendžiu problemas, kurios man yra svarbios, kankinuosi su mintimis, kurios jungia dalykus, kuriuos žinau. Taip kuriu dalykus, kurie, galbūt, keičia rytojų. Būtent čia ir atrandu vidinį pasitenkinimą. Todėl visiems labai linkiu pasitikėti savo protu ir būtent į jį investuoti savo laiką.

Šiek tiek apie emocines duobes. Iš šono atrodo, kad tau tobulai viskas sekasi. Bet kaip yra iš tikrųjų?

Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad lyginimasis su kitu, matant jį kaip tobulybės sėkmę, yra tavo paties egoistiškumo išraiška. Nes taip bandai pagrįsti savo netobulumą: save pakaltinti, paplakti, o gal ir nuraminti bei paleisti.

Aš stengiuosi vengti tuščių medijų, kurios būtent tai ir kuria.

Emocinės duobės yra, tačiau jos įvairios ir visąlaik kitokios: kai kurios susijusios su tavim, kai kurios su kitais. Dabar jaučiuosi išaugusi iš princesės amžiaus, kai atrodo, kad pasaulis sukasi tik apie mane ir mano emocijas. Tai ši duobė jau praeityje. O kita dalis būtų, kad neužsikrauti sau viso pasaulio problemų, įvykių, judesio ir norėjimo būti visur vienu metu. Tas ypač buvo aktualu motinystės atostogose, kai sėdi namie ir atrodo, kad visas pasaulis gyvena, o tu tiesiog augini vaiką.

Apie tikslus

2018 metų sąrašo pirmasis įrašas – metai be nerimo. Ne tai, kad panaikinti patį nerimą, bet išmokti su juo dirbti ir jį valdyti.

Knygos, pabuvimas su savimi, pokalbiai su tai suprantančiais žmonėmis, psichologas ir laikas. Nerimas yra smegenų reikalas ir užtrunka laiko tuos ryšius stabilizuoti. Man norisi, kad jo vis mažėtų ir ryte atsibudus nebesuktų vidurių. Nes ta nežinomybė ir laikinumas yra visa griaunantys, jei jų nepriimi, kaip savaime suprantamų. Ypač technologijų burbule, kur atrodo viskas aplinkui taip greitai keičiasi, o taviškis gyvenimas stovi vietoj. Bet dirbant su savimi, manau, tą nerimą galima suvaldyti.

Tai taip ir gaunasi, kad dabar pagrindiniai mano tikslai yra vidiniai. O darbo tikslai auga savaime su pačiu įdirbiu. Aš stengiuosi tais momentais, kai jaučiu spaudimą net iš pačios savęs, suprasti, kodėl aš dėl kažko pergyvenu. Aš puikiai suprantu, kad būti vadovu yra didelė atsakomybė, tai arba tu su ja gyveni arba juo nebūnu. Nes priešingu atveju sugriauši save, sugriausi komandą ir nieko iš to nesigaus.

Tas pats ir su žmogiškumu. Svarbu paleisti savo pasaulio kontrolę, tuomet viskas pasidaro daug lengviau ir paprasčiau.

 

Kas tau yra tavo kūnas?

Man tai yra labai nepatogus klausimas. Jeigu kūrybiškumas geriausiai veikia tam tikrame apribojime, tai kūnas – mano apribojimas ir didžiausias išbandymas.

Monika Katkutė

Aš jo dar nepriimu. Dabar, žinoma, yra truputį geriau nei 18-os, kai tas kūnas atrodė nei šioks nei toks, bet iš kitos pusės labai juo didžiuodavausi ir pabrėždavau. Negalėčiau pasakyti, kad aš  myliu save tokią, kokia esu. Bullshit. Esu trijų vaikų mama ir per praėjusius keturis metus savo kūne mačiau įvairiausių transformacijų. Ir, deja, man dar neatėjo nuoširdus suvokimas, koks galingas ir svarbus yra kūnas, sukūręs sielą. Aš tik pakeliui į tai.

Turiu didelius lūkesčius sau susijusius su figūra, estetika ir vaizdiniu, kurį ji turi atitikti. Jeigu savo protą priimu ir juo pradedu džiaugtis, tai kūnas dar šiek tiek atsilieka šioje estafetėje.

Dabar yra geras laikas, kai galiu apie jį šiek tiek mažiau galvoti. Noriu pereiti nuo figūros iki galimybių. Kad jausčiau savo kūną tvirtą ir, kad tas vidinis aiškumas būtų ne tik proto, bet ir kūno dalykas. Ir turbūt su kūno suvokimu dirbu labiausiai dėl dukros. Sąmoningai prie jos nekalbu apie jo trūkumus. Dar nepasiryžau dideliam pokyčiui gyvenime, kai namuose neliks svarstyklių.

Užlipus ant jų aš matau savo valios trūkumą, t.y. tiesiog savo trūkumą.

Kalbant apie linijas ir formas yra labai įdomus dalykas: daug žmonių kalba apie tavo kūną. Ir tai darydami jie primeta savo standartus galvodami tik apie tai, kad jiems mano kūnas patinka ir nelabai rūpinasi, ar man pačiai jis tinka. Kaip ir su savęs guodimu ir menkinimu per kito žmogaus sėkmės prizmę. Tas pats ir su kūnu. Ir faktas, kad mūsų visuomenėje kūno sudėjimas, išvaizda, t.y., jeigu tu tuo nesirūpini yra prilyginama apsileidimui ir  tinginystei.

Monika Katkutė

Nuvažiavus į pasaulinį kongresą, kur iš 10 tūkst. dalyvių 95%  yra vyrai, į tave tikrai nežiūri, kaip į profesionalę, pradžioje esi tiesiog graži moteris. Pirmas 15 min. reikia skirti, kad pralaužtum ir sulygintum pozicijas. Aš kartais net specialiai apsirengdavau, kuo paprasčiau, kad nežiūrėtų, kaip į daiktą. Man gana sudėtinga jaustis lygiaverte, tačiau gera naujiena ta, kad tai kinta.

Knyga, kurią rekomenduotum.

Praėjusiais metais labiausiai mane sujaudinusi ir išjudinusi kaip asmenybę, kaip moterį, kaip švietime dirbantį žmogų ir kaip anarchistę, tai Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum IV“.

Monika Katkutė

Atrodo skaitai ir linksi ties kiekvienu sakiniu ir taip skauda, kad net norisi rėkti. Bet kartu suvokiu, kokiam dėkingam  laikmety gyvenu. Kokia aš palaiminta, nes mano protas yra mano instrumentas. Sutikusi Sabaliauskaitę tikrai apsikabinsiu.

Asmenybė, kuria domiesi.

Labai gerų klausimų uždavė Kristupas Sabolius. Dar išjudina Urtė Neniškytė – mokslininkė, mylinti žodį ir lingvistiką. Ji turi vidinio džiugesio, kurio taip trūksta mūsų visuomenėje.

Monika kartu su savo „bit&Byte“ akademija vykdo vieną perspektyviausių projektų visoje Lietuvoje „Rytojaus kūrėjai“. Tai kūrybinių technologijų užsiėmimai 7- 12 metų vaikams, kurie dabar vyksta Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Plungėje, Šakiuose, Raseiniuose.

Būtinai nuveskite savo vaikus, jeigu tikite, kad technologijos tai kur kas daugiau nei lytiškumu apribotas nuobodus programavimas. O, jei net ir tikite tokia nesąmone, tuomet ir patys pabandykite su savo mažaisiais kūrėjais.

 

SHARE:


0 comments so far.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

ĮKVEPIANTYS VIDEO