Trys mėnesiai pamokų ir atradimų

Žinot, kas smagiausia man šitam gyvenimo etape? Tai, kad daugeliui dalykų, kurie man yra įdomūs ir patrauklūs sakau „Taip“. Mėgaujuosi ir įgyvendinu svajones, apie kurias ankščiau tik svajodavau. Dirbu su „Dydis nesvarbu“, kuriuo be galo tikiu.

Viena tokių visuomet buvo Ted konferencija. Jų yra išties labai daug (pvz.: TEDxVILNIUS, TEDYouth, TEDWomen), tačiau visas iki vienos vienija tas pats šio tarptautinio renginio tikslas: skleisti įkvepiančias idėjas/ išradimus/ mintis iš įvairių gyvenimo sričių.

Dar birželio pabaigoje sulaukiau kvietimo pasidalinti savo mintimis su  TEDxISM klausytojais. Organizatoriai džiaugėsi gavę licenciją 500 klausytojų auditorijai, o mano smegenys, nuslūgus euforijai, pradėjo siųsti protingus signalus: moterie, neperšokus griovio nesakyk op, pradėk ruošti kalbą, nes juk 1000 ausų skirs savo brangų laiką tau.

Pasiruošimas

Ted Talks knyga

„…gera kalba –  visų pirma tai pagarba klausytojui, atėjusiam jos paklausyti. Todėl tam reikia skirti daug daugiau laiko nei paskutinės studentiškos dvi naktys. „

Ši konferencija buvo puiki proga ne tik paskleisti savo idėjas, bet ir sudalyvauti pamokose, kurių niekada nenorėtum praleisti. Ir pirmoji jų – pasiruošimas!

Anot „Ted“ konferencijų kuratoriaus Chriso Andersono neseniai išleistos viešo kalbėjimo mokinančios knygos „Ted talks“: gera kalba –  visų pirma tai pagarba klausytojui, atėjusiam jos paklausyti. Todėl tam reikia skirti daug daugiau laiko nei paskutinės studentiškos dvi naktys.

Ir taip prasidėjo mano pasiruošiamieji darbai. Šių metų tema „Questioning the expected“ labai puikiai tiko „Dydis nesvarbu“ iniciatyvos minčiai. Todėl nusprendžiau kalbėti apie savęs priėmimą bei stereotipus, kurių nesistengiam kvestionuoti, nes tai yra įdiegtal, kaip vienintelė tiesa.

Atrodo, juk atsistoji ir papasakoji tai, kuo gyveni. Bet ne! „Ted“ organizacija į pasiruošiamąjį terminą žiūri labai rimtai ir kiekvienam kalbėtojui skiria po viešo kalbėjimo mentorių, kuris kartu padeda šlifuoti ir glazūruoti tavo kalbą.

„galutinis variantas nuo pirminio skyrėsi nei daug nei mažai – 90%. „

Repeticijos

Viena iš daugelio repeticijų

Mano atveju galutinis variantas nuo pirminio skyrėsi nei daug nei mažai – 90%. Nors pradžioje pasiruošimo darbų buvo daug teigiamų emocijų, bet į pabaigą, o ypač tą akimirką, kai max. 18 min. turėjusi trukti kalba gavosi 25 minučių, jau ir įvairūs, mane kaip asmenybę žeminantys, žodžiai buvo pasipylę mintyse. Bet nieko, kai dirbi su savo mintimis, tai laikui bėgant jau darosi lengviau aiškiai atskirti, kur kalba emocijos, o kur blaivus protas.

Ir tik su mentorės pagalba ne tik pavyko viską sutalpinti į reikiamą laiką bei išryškinti esminius aspektus, paleidžiant papildinius, bet ir dar palikti akimirkų, kad galėčiau pasimėgauti auditorija bei įkvėpti oro tarp sakinių.

Ar man pavyko išlaikyti dėmesį visas 16 minučių? Nežinau, esu per daug šališka atsakymui. Bet vienas priekyje sėdėjęs vaikinas labai intensyviai linkčiojo galvą ir pabaigoje beveik visas mano dėmesys buvo skirtas jam.

Ir džiugiausia, kad vėliau priėjusios  net kelios merginos taip atvirai pačios pasakojo, kas dedasi jų galvose, kai kūno vaizdas tampa toks svarbus jų gyvenimuose ir kaip ši iniciatyva jas įkvepia su tomis mintimis pradėti dirbti.

Todėl mano patarimas: būtinai skirkite daug daugiau laiko nei tik šiek tiek, jeigu norite paruošti savo klausytojų ausų vertą pasisakymą. Ir duokite kitam žmogui paklausyti, nes galite sulaukti puikių įžvalgų bei patarimų apie kuriuos gal net nepagalvotumėte.

Suvaldyk savo baimes

„Šie trys žingsniai man labai padėjo susitvarkant su savo destruktyviomis mintimis ir išlaikant pasitikėjimą savimi.“

Kita išmokta pamoka: jausmų ir minčių valdymas.

Kuo arčiau žengimas ant scenos, tuo baimės, streso ir „ o kas, jeigu nusišnekėsiu“ mintys lenda ne tik į galvą, bet ir virpina visą kūną.

Aš asmeniškai pritaikiau kelis būdus, kaip sutramdyti virpulį, sutelkti visą dėmesį į pozityvumą, kad galėčiau mėgautis tokia akimirka.

  1.        Sau kaip mantrą pastoviai kartojau, kad žmonės ateis pasiklausyti mano žinių ir atradimų, o ne pasijuokti ir pažeminti. Juk aš pati, kai klausausi, visuomet grožiuosi kalbančiųjų drąsa ir išmintimi. Tai, kodėl mano atveju turėtų būti kitaip?
  2. .       Aš daviau sau leidimą klysti. Konferencija nėra žmogaus gyvybę gelbstinti operacija arba vienintelis gyvenimo skrydis į kosmosą. Klysti yra žmogiška ir tokiais atvejais niekas nuo tų klaidų labai nepasikeis, tiesiog reikės šiek tiek paimprovizuoti. O kaip rašo „TED kalbos“ knygoje, tam, kad įvyktų, kuo mažiau netikėtų klaidų, labai svarbu yra išmokti savo kalbą taip, kad naktį pabudę galėtumėt išpyškinti nuo pradžios iki pabaigos (žinau, kad dauguma dabar pagalvosite, jog išmokta kalba skambės nenatūraliai. Tačiau būtinai paskaitykite knygą, joje labai gražiai paaiškina, kodėl dauguma jūsų klystate).  Mano atveju tokio išmokimo nesigavo, bet net ir toks, kokį padariau padėjo tik vienoj vietoj pamesti sakinį ir nenuklysti nuo dėstymo kelio.
  3.        Gilus kvėpavimas kaskart, kai neigiamos mintys stengėsi perimti kontrolę. Tokiu būdu lengviau sugrįžti į blaivaus proto pusiausvyrą ir galvoti apie du anksčiau paminėtus būdus. Taip pat trys gilūs įkvėpimai labai padėjo ir paskutinę akimirką prieš pradedant kalbėti.

Šie trys žingsniai man labai padėjo susitvarkant su savo destruktyviomis mintimis ir išlaikant pasitikėjimą savimi.

Nekliudyk klausytis

Galimi pasirinkimai konferencijai

Ir paskutinis labai svarbus aspektas, tai apranga.

Jau iš ankstesnės patirties žinojau, kad paskutinėmis dienomis neverta pasilikti erdvės „ką čia apsirengus“ pamąstymams. Ir geriausia viską detaliai apgalvoti jau pasiruošimo eigoje.

Šioje vietoje mano pamoka buvo, kokius kriterijus taikyti renkantis aprangą tokio tipo konferencijai.

Pradžioje rinkausi tarp trijų variantų: juodos, raudonos suknelių bei aksominio kostiumėlio. Juodąjį variantą atmečiau iškart, nes nenorėjau tapti tik kalbančia galva (visgi žinojau, kad bus įjungtos kameros, o aplinka bus tamsi).

Liko tik raudonoji suknelė ir aksominis kostiumėlis. Pirma mintis buvo nustebinti visus suknele. Tačiau pergalvoti savo sprendimą padėjo kai kurių merginų facebook  „Dydis nesvarbu“ grupėje protingos ir aiškiais argumentais paremtos pastabos. Čia keli jų:


„aš duodu pilną šūsnį mėlynam aksomui, nes kalba yra kalba, jei aš norėčiau klausytis rimtos kalbos, norėčiau ją išgirsti iš va tokios savimi pasitikinčios moters, kaip su aksomu, man šis derinukas atrodo labai moteriškai ir tinkantis būtent tokiai užduočiai  :)“ (Kristina Kovalenkaitė Paužienė)

„Kai kalbėjau per TEDx, tai mums davė griežtus aprašus apie rūbus ant scenos paskaityt, o ten sakoma, kad labai nerekomenduojama rengtis baltai, raudonai ir juodai. Pasitikslink, ar tavo kalba nevyks on the red spot (raudono kilimo), mat paskui nuotraukose raudona ant raudonos pranykt gali  ?. Tikrai ne veltui yra TEDx konferencijų pasiruošimo aprašai kalbėtojams  ?“ (Kregždynas)

„? . Tiesiog klausytis ir tikėti TOOOKIAAA raudona moterimi man būtų sudėtinga – daugiau dėmesio į stebėjimą ir įspūdžio vertinimą, negu į klausymąsi. Nebent ta, į ką kalbėsit nebus stipru. Tuomet raudona sustiprins  ?“( Ieva Bru)

„Jeigu eini skaityt pranešimo, tai turi atrodyti taip, kad žmonės klausytų ir nesiblaškytų, o ne apžiūrinėtų ir galvotų „kaip ji čia apsirengusi“ ir pan. klausimus. Kad išėję apmąstytų tai, ką išgirdo, o ne plepėtų apie pranešėjos drabužius. Juk ne suknelės eini demonstruoti, o pasakyti kažką svarbaus!“ (Julija Jakimavičienė)

„Tai kad paprasta ta mintis, visai ant paviršiaus. Ar dangstytis, ar apsinuoginti, apsitempti – abiem atvejais pirmoje vietoje kūnas. Moteris su čadra ir moteris su bikiniu yra aversas ir reversas.
Jei norite kalbėti ir būti išgirsta, nesistenkite rodyti įdomaus drabužio ir spręsti savivertės reikalų, demonstruodama aptemptą pilvą (mano panašus, drabužį renku kaip sau. Paklausčiau, kokio dydžio tas kostiumas, nes labai krito akin, bet ar korektiška, net jei „nesvarbu“?). Demonstruokite protą. „(Gitana Dambrauskienė )


Nors prisipažinsiu, keldama foto su raudonąją suknele, net nepagalvojau, kad kažkam užklius aptemptas pilvas.  Tai, kaip ir sakiau viename iš komentarų, pasikartosiu: kitame žmoguje matome tai, kas mums svarbu ir aktualu einamuoju momentu. Todėl vienos matė aptemptą pilvą, o kitos „Bold statement“.

Aš nusprendžiau, kad ryškiems pareiškimams bus dar vieta ir laikas, o dabar buvo laikas prikaustyti visus savo mintimis, todėl pasirinkau ramų ir patikimą mėlynąjį aksomą.

Dar man nuskilo, kad šiai konferencijai drabužius galėjau rinktis iš parduotuvėje Gedimino 22 esančių Persona by Marina Rinaldi ir Samoon by Gerry Weber kolekcijų. Beje, pirmąją tai visiškai įsimylėjau. Tiek juodoji suknelė, tiek ir kostiumėlis yra būtent iš jos.

„Taip“ nuves jus į istorijas

Žinoma, be išvardintų atradimų ir pamokų ana tiek dar glūdi mintyse ir širdyje. Jau vien tai, kokie stiprūs ir įdomūs buvo kiti kalbėtojai. Pasakojo ne tik apie savo gyvenimo keliones aplink pasaulį autostopu arba kaip vaikai padeda padidinti produktyvumą ir mokinti deleguoti darbus, bet ir viešnia iš Niurjorko kaustė dėmesį pasakojimu apie moterų patiriamą smurtą kariuomenėje ir iš ties, kad ta kariuomenė gali būti ir visa mūsų visuomenė. Ir, žinoma, mano lauktas „Zero waist“ restorano šefo gyvenimo išmintis, kad, kai užsidaro visos durys ir užsiveria langai, tik tuomet nušvinta tamsiausios smegenų ląstelės ir atsiranda netikėčiausi sprendimai, kaip kad morkų virimas citrinų nuospaudose.

„Pabaigai noriu palinkėti ir jums: kaskart, kai atsiras proga pabandykite jai pasakyti „Taip“, nes tai gali nuvesti jus į nuostabiausias istorijas ir sienomis neapstatytas mokyklas.“

 

 

 

 

SHARE:


0 comments so far.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

ĮKVEPIANTYS VIDEO