Valgymo sutrikimai. Skauda ir nepatogu, bet reikia kalbėti


              Mielas skaitytojau, prieš pakviečiant Tave pokalbiui, noriu įspėti, kad straipsnį rašiau remdamasi savo asmenine patirtimi ir savo supratimu į tam tikrus dalykus. Linkiu malonaus skaitymo ir kritiškumo, kai kuriais straipsnio aspektais.

Bandau iš žodžių suregzti sakinį ir nieko nevyksta, ne tik šiandien, bet jau kelis mėnesius!

Mąstau – kodėl?

Valgymo sutrikimai ir kūno vaizdo tema yra mano varikliukas. Tiek daug diskutuota, perskaityta knygų, bet, kuomet noriu pasidalinti atvirai – užstringu.

 Atsakymas – paprastas, jaučiu didelę atsakomybę viešindama tokias ypatingai jautrias mintis, kaip kūno vaizdo samprata ir valgymo sutrikimai. 

Viena yra pripažinti sau, kad turi problemų arba sergi psichine liga, kita – tai pasakyti gydytojui, specialistui. Ką jau kalbėti apie viešąją erdvę. Erdvę, kurioje daugelis dalykų „privalo“ būti išblizginta, išcackinta, be klaidų, nepriekaištinga. Erdvę, kurioje nelabai saugu būti savimi: paprastai, be blizgučių ir makiažo.

Taigi šiandien apie mano valgymo sutrikimus.

Kaip prasidėjo mano valgymo sutrikimai

 Vos sulaukusi 15-os susirgau valgymo sutrikimu – anoreksija. 

Gana greitai aš pati identifikavau šią ligą.  Simptomai buvo aiškūs: dietų liūnas, kasdien alinantis sportas, sutrikęs vystymasis, -15 kilogramų. O kur dar kaimynai aikčiojantys mamai: „Žiūrėk, tavo vaikas mažesnis už kuprinę“.

Mama nervinasi, naktimis nemiega, o aš: „Mama, juk viskas gerai, aš valgau“.

O tai, kad sukramčiusi kąsnį nenuryji, o spjauni į kriauklę, nes atrodo, kad per daug vienam prisėdimui, visiškai nė motais.  Neduok Dieve, tas kąsnis išsidėstys aplink taliją… 

Taip, kartais tokia yra sergančiųjų valgymo sutrikimu realybė.

Atėjo ruduo, pradėjau lankyti gimnaziją ir buvo beprotiškai sunkus laikotarpis. Nauja aplinka, nauji draugai, mokytojai, reikalavimai. O aš ką? Išbadėjęs kūnas, išsekusios smegenys, be galo sunku mokytis, beveik neįsimindavau informacijos, todėl grįžusi namo puldavau į paniką.

Mane palaikė tik aplinkinių žodžiai: „Vau, Dovile, kaip išgražėjai“, „Kaip tu turi tiek valios sportuoti ir prisižiūrėti?“. Jie buvo geriausia motyvacija nesustoti.

Pirmyn! Dofkė tik apsijuosia kaulėtą liemenį maistinės plėvelės šmotu ir į trasą bėgioti.

 Taip jau elgiesi, kai pačiam savęs nepakanka, o aplinkinių pritarimą priimi kaip savo vertės atskaitos tašką. Kiek daug galima padaryti, kai jautiesi nesaugiai… 

Kodėl susirgau aš arba kodėl suserga visi?

Galėčiau išskirti keletą svarbių priežasčių, kurias pažymi specialistai ir pagrindžia moksliniai tyrimai.

 Pirmoji (kertinis akmuo) – asmeninis santykis su savimi. .

Nuo mažens pasaulį suvokiau labiau vizualiai. Formavausi kaip perfekcionistė ir „jautruolė“, turėjau didelį potraukį scenai, kas taip pat kelia šiokį tokį įsipareigojimą atrodyti bent jau estetiškai. Na ir, žinoma, ilgai netrukus suvokiau moters grožio galią šiame pasaulyje ir kartu tokios galios neturintį savo kūno tipą – endomorfė arba pagal ajurvedos išmintį – kapha doša. Pastarųjų tipų žmonės yra stambesnio sudėjimo ir linkę į pilnėjimą.  Deja, būdama paauglė, negalėjau su tuo susitaikyti. 

„Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip“ romane „Ana Karenina“ rašė Levas Tolstojus.

 Manau, taiklesnės citatos, apibūdinančios antrą kertinį akmenį, darantį įtaką valgymų sutrikimų vystymuisi jauname amžiuje, negalėčiau rasti. Tai yra aplinka ir šeima, kurioje žmogus auga, formuojasi jos vertybės ir pasaulio suvokimas. 

Kiekviena šeima susiduria su savais iššūkiais, krizėmis ir išbandymais, manoji – ne išimtis. Drįstu teigti, kad žmogaus gyvenime labai daug lemia jo/jos asmeninis santykis su tėvais. Taip pat tai dalinai lemia, ar vaikui pasaulis taps saugia vieta augti ar nelabai.

 Trečioji valgymo sutrikimų priežastis – žiniasklaida ir socialinė erdvė. 

Man paauglei, neturinčiai susiformavusio kritinio mąstymo, medijų ir socialinės erdvės viešinama informacija kūno vaizdo tema padarė labai didelę neigiamą įtaką savo kūno suvokime. Paskendusi tobulų kūnų ir sėkmingų istorijų vaizdų lavinoje, tarsi konstantą priėmiau, kad mano vertė tiesiogiai priklauso nuo to, ar aš esu pakankamai liekna ir graži.

Viešosios nuomonės formavimo erdvėje iki šiol pirmenybė yra teikiama lieknam ar fiziškai patraukliam žmogui, o jeigu jo sėkmės istorija susijusi su kilogramų atsikratymu, tai tuo labiau.

Informacijos sklaidos kanalai daro tiesioginį ir netiesioginį spaudimą siekti sukurtų idealų „kaip turi būti.“ Kartais tyliai ir netiesiogiai formuojami „sėkmingo“ bei „mylimo“ žmogaus idealai, pabrėžiant kūno vaizdą kaip žmogaus vertės atskaitos tašką.  Nors iš esmės žmogaus kūnas ir jo formos yra duotybė.  

Kaip atsilaikyti prieš tą vaizdų spaudimą atrodyti tobulai? Kaip nepasimesti informacijos gausoje ir audringose diskusijose, skatinančiose kvestionuoti moters vertės priklausomybę nuo jos kūno linkių ir grožio.

Čia noriu pridėti gydytojo psichiatro, psichoterapeuto Eugenijaus Laurinaičio įžvalgą iš knygos „Žvilgsnis iš veidrodžio“:  „Mūsų kultūroje moteris privalo būti graži, o iš tikrųjų moteris gali būti visokia“.  (114 psl.) Pamenu, kaip pirmą kartą perskaičiusi šią citatą suvokiau, jog nuolat taikau į graži vartus nepalikdama tai visokiai jokios vietos.

Nusprendusi visokiai Dovilei suteikti daugiau erdvės, ne visada pasidažiusiai arba dėvinčiai stilingus rūbus, pradėjau susidurti su iššūkiais ir pagrindiniu klausimu: „Kas iš tiesų daro mane vertinga?“

Ilgus metus savivertę tapatinusi su išvaizda yra nelengva grįžti į savo vidų.  Savistaba mane moko ne tik pažinti jausmus ir nuo jų nebėgti, bet ir nustoti stengtis visiems patikti, įtikti, nustoti laukti pritarimo iš kitų.

 Ar tai lengva ir visuomet pavyksta? Tikrai ne! Žmogus, kaip ir gyvenimas, yra procesas ir kai kuriuos dalykus, kaip savo vertės kūrimą ir pajautimą, vysto bei tobulina visą gyvenimą. 

Mano supratimu, teigti, kad nuolatos galima išlaikyti kritinį mąstymą ir būti ta balta varna medijų atžvilgiu, kur iš dalies formuojama mūsų realybė, yra naivu. Mes, žmonės, esame socialios būtybės. Mūsų prigimtinis troškimas yra išlikti, burtis į bendruomenes ir būti mylimiems.

Mane visuomet diskusijai provokuoja tokie pasisakymai: „Dovile, nesilygink su kitais, nes tai sukelia tik skausmo“. Kaip aš galiu nesilyginti su kitais? Juk tik tokiu būdu įsivertinu, ar pritampu prie bendruomenės, kurioje gyvenu, ar ji mane priima, ar myli?

Jeigu pastoviai yra brukama:  „Tu, moterie ir vyre, turi atrodyti taip ir ne kitaip“, tai vienokia ar kitokia forma, sąmoningai ar ne, aš bandysiu „pasitikrinti“ ar ir kaip visuomenė mane priima į savo komandą.  

Grįžkim prie istorijos. Kaip viskas dėliojosi toliau?

Pernai turėjau galimybę gydytis „Valgymo Sutrikimų Centre“ (VSC) Vilniuje. Šiam žingsniui mane galutinai paskatino psichoterapinė grupė „Mano kūnas – mano namai“.

Lankydamasi VSC jaučiausi, kad esu ten, kur ir turiu būti. Net nežinau, ar savo gyvenime kur nors kitur geriau jaučiausi. Ir tą sakau be jokios ironijos. Dievas atsiuntė vietą ir laiką, kur galėjau „išsirgti“.

Esu labai dėkinga puikiems specialistams, padėjusiems suprasti, kad  VALGYMO SUTRIKIMAS YRA PSICHINĖ LIGA, ŽMOGUS NEPASIRENKA JA SUSIRGTI AR NE IR TAI NĖRA GĖDA, TAI REIKIA GYDYTI.  

Kodėl tai pabrėžiu? Dažnai merginos ir vaikinai, kurie nori kalbėtis, papasakoti, kad serga valgymo sutrikimu yra sugėdinami.  Vis dar tvyro nuomonė, kad ši liga yra žaidimas, mada ar išsidirbinėjimas. Pasikartosiu: tai formuoja labai didelį gėdos jausmą, tik apkartinantį ir taip sunkų sveikimo procesą. 

Be abejonės, yra ir kita medalio pusė. Pokalbio metu iškyla daug emocijų su kuriomis sunku išbūti tiek sergančiajam tiek klausytojui, nes tai yra be galo asmeniška, jautru, o kartais gali ir šokiruoti.

Taip pat derėtų pripažinti, kad daugelis šeimų gėdijasi fakto, jog jų vaikas serga. Nes juk taip norisi, kad mano šeimoje viskas būtų gerai. O ir ko tam vaikui gali trūkti?

Taigi, gal ir paradoksaliai skambės, bet valgymo sutrikimai iš tiesų nėra tiesiogiai susiję su maistu. Ši liga pirmiausia kyla dėl emocinių priežasčių, kuomet žmogus neranda būdų, kaip spręsti problemines gyvenimo situacijas, kaip išbūti su savimi ir savo jausmai, bei sutikti, kad tavo gyvenimas – netobulas.  Maisto kiekio kontrolė tampa puikia galimybe išveikti sunkumus ir išspręsti problemas. Tačiau su kokiomis pasekmėmis? 

Paskutiniai potėpiai

Ar galiu drąsiai teigti, kad pagaliau myliu ir priimu save ir savo kūną? Tikrai ne! Savivertė yra labai trapi, kuriama nuolatos, galinti kartais ir susvyruoti – tai mokausi priimti, kaip labai normalų procesą.

Taip pat manau, kad nė vienam nėra lengva gyvenanti šiame, iššūkių kupiname, amžiuje, išsiugdyti tvirtą charakterį, bet kartu ir išlaikyti gerą bei tyrą širdį. Kas yra nuostabi žmogiška savybė.  Net ir žymusis XIX – XX a. psichiatras Alfredas Adleris knygoje „Žmogaus pažinimas“ rašo: „Mūsų kultūroje mergaitei nelengva išsaugoti pasitikėjimą savimi ir drąsą.“ – nelengva ir XXI amžiuje. 

Džiugina tai, kad grožio samprata iš esmės yra formuojamas reiškinys, todėl mes visi tam galime daryti jam įtaką, priimdami įvairovę ir kitoniškumą. Kaip garsi rašytoja Chimamanda Ngozi Adichie savo TEDX kalboje „We should all be feminists“ pasakė : „Culture does not make people, people make culture“ („Ne kultūra sukuria žmones, žmonės kuria kultūrą“).  Galime kurti tokią aplinką ir normas, kurios nebūtų žalingos žmonėms ir skatintų toleranciją kitoniškumui. Kaip prie to galiu prisidėti aš? 

Jeigu turi klausimų valgymo sutrikimų ar kūno vaizdo tema, arba ieškai pagalbos, kreipkis, pasidalinsiu tuo, ką žinau ir ką per ligos metus išmokau. Taip pat, jeigu kilo kokių nors įžvalgų bei komentarų skaitant straipsnį – lauksiu.

 dovile.vilkeviciute@gmail.com 

Valgymų sutrikimų centro kontaktai:

tel. Nr. (8 5)  215 48 81

Rekomenduojama literatūra:

SHARE:


0 comments so far.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

ĮKVEPIANTYS VIDEO