Karas su kilogramais vardan „laimės“

Foto iš asmeninio Viktorijos albumo Foto iš asmeninio Viktorijos albumo
Paauglystėje simpatija mane pavadino stora. Šiandien aš nusijuokčiau jam į veidą ir specialiai nueičiau suvalgyti ledų. Bet tada man buvo keturiolika ir aš buvau silpna, todėl tie žodžiai mažo vyruko pavidalu apsigyveno kažkur smegenų kamputyje ir po truputį augo. Kaskart, kai žiūrėdavau į veidrodį arba eidavau pro parduotuvių vitrinas, tas piktas vyrukas iš kampučio šnabždėdavo „stora, stora, stora“ ir versdavo jaustis nejaukiai.
Na, aš nenorėjau tokia būti. Norėjau būti graži ir patikti berniukams, aš norėjau, kad būtų taip, kaip reklamose rodo – nulydi susižavėję žvilgsniai, o tu dėl to jautiesi nuostabiai. Supratau, jog taip nebus, kol nesuplonėsiu, todėl pradėjau karą su kilogramais. Vardan savo laimės. Juk taip dažniausiai rašo garsiose šiuolaikinėse knygose – bestseleriuose: „Suplonėk ir būk laiminga. Būk liekna kaip lenta ir vyrai grius po kojom. Kai numesi nereikalingą ir tau trukdantį svorį – išsipildys visos savo svajonės.“? Na, mano svajonė buvo rašyti. Svajonė išsipildė ir tam mano svoris neturėjo absoliučiai jokios įtakos. Na, bet tada aš to nežinojau ir, nors mama mane visada mokė, jog su savimi reikia draugauti, aš padariau atvirkščiai ir ėmiau kariauti. Kad mažiau galvočiau apie maistą mokiausi, vaidinau, dainavau, net groti su gitara pradėjau, rašiau, dalyvavau absoliučiai visuose skaitovų konkursuose, bet visą laiką galvoje sukdavosi tik viena mintis – noriu valgyt.
Aš sulieknėjau. Tiksliau, paaugau 10 centimetrų ir numečiau 14 kilogramų… Įvyko keistas dalykas. Aplinkiniai ėmė burbėti, kad aš perkarusi ir atrodau nesveikai… Jokie susižavėjimo šūksniai manęs nepalydėdavo, ir iš esmės niekam per daug nerūpėjo tas mano kūnas. Jis rūpėjo tik man. Bėda ta, kad tuo metu peržengiau pavojingą ribą ir už viską labiausiai norėjau vieno – numesti dar ir dar, ir dar vieną kilogramą. Pastebėjau, kad nevalgant pusryčių, pietų arba atsisakant vakarienės kilogramai krenta greičiau. Ir štai šitokiu būdu aš susipažinau su anoreksija. Tik tada aš dar nežinojau, kas man. Pasišnekėjom su šeima. Nusprendėm, kad aš šiek tiek perlenkiau lazdą ir susitarėm, kad pats laikas sustabdyti lieknėjimo maratoną. Įtikinau juos, kad man viskas gerai ir kad aš tiesiog per daug sportavau. Ok. Valgiau. Mažiau sportavau. Jaučiausi geriau. Sugrįžo mėnesinės, nebeslinko plaukai ir nebelūžinėjo nagai, bet aš bijojau, jog, jeigu valgysiu tai anksčiau ar vėliau vis tiek išsipūsiu. Todėl atradau naują būdą. Laisvinamuosius. Vėmimą ir jau net nebepamenu ką.
Labas, bulimija.
Nekenčiau savęs. Žinojau, ką darau. Žinojau, kodėl tai darau ir puikiai supratau, jog kenkiu sau, tačiau negalėjau sustoti. Nuolat pykdavausi su mama, nes gyvenau nuolatiniame PMS‘e. Vieną akimirką norėdavau verkti, kitą juoktis, trečią – užsikasti po lapais, ketvirtą – nustoti, penktą – pavalgyti, o šeštą – išsivemti. Visą savo įniršį išliedavau ant vargšės mamos, kuri bandė man padėti ir išsiaiškinti, kas dedasi su jos vaiku. Tik ji nesuprato, nes aš tapau tikrų tikriausia manipuliacijų ir melų karaliene.
Kartą per vakarėlį esu vėmusi draugės tualete, nes nesusilaikiau, prisikirtau vištienos sparnelių ir mane apėmė gėda. Gerai, gerai, taip buvo ne kartą. Bet gyvenimas tęsėsi. Aš buvau veikli, užsiėmusi, visada dėmesio centre ir labai sėkminga paauglė, kuri tik viena pati žinojo, koks pragaras verda viduje. Vieno kivirčo metu mama paklausė, kodėl aš jos nekenčiu. Tai buvo ta riba, kai supratau, jog nebegaliu taip gyventi.
– Mama, man atrodo aš sergu, – pasakiau.
Tada prasidėjo ilgas kelias gydymosi link bei vizitai pas psichologus ir psichoterapeutus. Prireikė metų, gal dviejų, kol įtikinau save, jog mano vertę lemia ne kilogramai. Dar metus gyvenau baimėje atkristi. Tiksliau, rizika visada būdavo, minčių visada būdavo ir tik sąmoningas suvokimas, jog nebenoriu atsidurti toje pačioje šiknoje atbaidydavo nuo dietų.
Ir štai, jau kuris laikas žiūriu į save ir myliu. Bet, o Dieve, koks buvo ilgas kelias tos meilės link. Niekam to nelinkėčiau. Todėl visuomet labai pykstu, kai kas nors kritikuoja žmogaus kūną. Smegenis? Prašau. Kritikuokit. Nes, jei durnas, tai durnas, nieko nebepadarysi, bet kūnas yra kas kita. Jis neatspindi to, koks tu esi žmogus, kokiom vertybėm vadovaujiesi ir kokį gyvenimą gyveni. Kūnas apie tave, kaip žmogų nepasako nieko, tačiau kūną labiausiai kritikuoja. Man lig šiol baisu dėl jaunų mergaičių, nes jei tokie komentarai pasieks silpnesnį žmogų, tas žmogus gali kristi ten iš kur aš išlipau. O lipau sunkiai. Todėl, mielosios, siųskit velniop visus, kurie kritikuoja jūsų kūną ir mylėkit save. Nes ne grožis išgelbės pasaulį, o meilė <3 Viktorija.

SHARE:


0 comments so far.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

ĮKVEPIANTYS VIDEO